Skaitymo laikas: 7 min
Susipažino kartą katė su pele ir tiek jai prisuokė apie savo didžią meilę ir draugystę, kad toji galų gale sutiko po vienu stogu su ja gyventi ir bendrai šeimininkauti.
– Bet mums reikia pasirūpinti maisto atsargų žiemai, antraip gali prispirti badas, – tarė katė, – juk tau, pelyte, nevalia visur šmižinėti, dar gali kur į spąstus įkliūti.
Kas teisybė, tai teisybė, ir nusipirko jos puodynėlę taukų. Tačiau neišmanė, kur ją padėti. Svarstė svarstė, ir galų gale katė sako:
– Saugesnės vietos kaip bažnyčia aš nežinau, iš ten niekas nedrįs nė menkiausio daiktelio paimti. Pastatysim puodynėlę po altoriumi ir nejudinsim, kol neprispirs paskutinė bėda.
Taip ir padarė – padėjo puodynėlę į saugią vietą. Tačiau neilgai trukus katė užsigeidė pasmaguriauti taukais ir sako pelei:
– Žinai, ką aš tau norėjau pasakyti, pelyte, kviečia mane pusseserė į kūmas, susilaukė sūnaitėlio, tokio rudmargio, prašo, kad pabūčiau krikšto močia. Išleisk mane šiandien iš namų ir apsiruošk viena.
– Gerai, – atsakė pelė, – keliauk sau sveika, tik jeigu ten bus kokių skanėstų, tai nepamiršk ir manęs, aš irgi mielai išgerčiau lašelį saldaus raudono krikštynų vyno.
Bet visa, ką katė kalbėjo, buvo neteisybė – nei ji pusseserės turėjo, nei kas į kūmas ją kvietė. Išėjo iš namų ir – tiesiai į bažnyčią. Pritykino prie puodynėlės ir nulaižė visą paviršiuką. Paskui pasivaikščiojo miesto stogais, pasižvalgė, galiausiai išsitiesė prieš saulutę ir, prisimindama taukų puodynėlę, vis šluostėsi letenėle sau ūsus. Ir tik į pavakarę parsirado namo.
– Na, pagaliau sugrįžai, – tarė pelė, – tikiuosi, smagiai paviešėjai.
– Neblogai, – atsakė katė.
– O kuo gi vardu pakrikštijot vaikelį? – paklausė pelė.
– Paviršiukas, – lyg niekur nieko atsakė katė.
– Paviršiukas? – sušuko pelė. – Čia dabar! Koks keistas ir negirdėtas vardas! Ar jis toks jau įprastas jūsų padermėj?
– Įprastas neįprastas – didelio čia daikto, – atsakė katė. – Šiaip ar taip, ne blogesnis negu koks Trupingraužys, kaip vadinami tavo krikštavaikiai.
Neilgai trukus katė vėl užsigeidė taukais pasmaguriauti. Ir sako pelei:
– Būk gera, dar kartelį pažiūrėk namų viena, mane vėl kviečia į kūmas, vaikelis su baltu apvadėliu aplink kaklą – nėra kaip atsakyti.
Geroji pelytė sutiko, o katė nusliūkino palei miesto sieną į bažnyčią ir išėdė taukų puodynėlę ligi pusės. „Nėra nieko skaniau, kaip valgyti ką vienai“, – tarė sau patenkinta šios dienos darbu.
Sugrįžo ji namo, pelė ir klausia:
– O kuo vardu šį sykį pakrikštijot vaikelį?
– Ligpusiukas, – atsakė katė.
– Ligpusiukas! Na jau, na jau! Šitokio vardo kaip gyva nesu girdėjusi, kertu lažybų, kad ir kalendoriuje jo nėra.
Netrukus katei vėl ėmė drykti seilės, pagalvojus apie gardžią taukų puodynėlę.
– Visa, kas gera, būna po tris kartus, – sako ji pelei. – Žinai, mane vėl kviečia į kūmas, vaikelis visai juodas, tik letenėlės baltos, daugiau nė vieno
balto plaukelio visame kailyje, toks dalykas pasitaiko tik sykį per dvejus metus. Juk išleisi mane į krikštynas?
– Paviršiukas! Ligpusiukas! – atsakė pelė. – Na ir keistumas tų vardų! Norom nenorom net įtartina darosi.
– Tūnai tu čia namie su savo pelėku bajaus švarku ir su ta ilga kasa ir ieškai visokių priekabių, – atkirto katė. – Tai dėl to, kad ištisas dienas niekur neiškeli kojos.
Kol katės nebuvo namie, pelė apsikuopė, apsitvarkė, o smaližė katė tuo laiku išlaižė visus taukus ligi pat dugno. „Kai viskas sušveista, tada jau gali ramiai gyventi“, – tarė ji sau ir tik išnaktomis sugrįžo namo, soti ir išpampusi. Pelė tuoj klausia, kuo vardu pakrikštijo trečią vaikelį.
– Greičiausiai tau ir šį sykį nepatiks, – atsakė katė. – Jis vardu Ligdugniukas.
– Ligdugniukas! – sušuko pelė. – Tai jau visai įtartinas vardas. Niekada dar nesu mačiusi tokio nė vienoje knygoje. Ligdugniukas! Ką tai galėtų reikšti?
Pakraipė galvą, susirietė ir užmigo.
Nuo to laiko niekas daugiau nebekvietė katės į kūmas, o kai atėjo žiema, ir lauke nebebuvo kur rasti maisto, pelė prisiminė savo atsargas ir sako:
– Eime, katyte, pasiimsim taukų puodynėlę, kurią turim pasidėjusios, ir skaniai pavalgysim.
– Taip, taip, galėsi pasmaguriauti lygiai tiek pat, kiek ir kyštelėjusi pro langą savo smailų liežuvėlį.
Ir išsiruošė abi į bažnyčią puodynėlės ieškoti, bet kai nuėjo, žiūri – puodynėlė stovi kur stovėjusi, tik tuščia.
– Aha, – tarė pelė, – dabar aš matau, kaip čia yra. Viskas aišku. Tai štai kokia tu man draugė! Išėdei visus taukus bekūmaudama. Iš pradžių paviršiukas, paskui lig pusės, o galiausiai…
– Tylėk! – suriko katė. – Dar vienas žodis, ir aš tave suėsiu.
„Lig dugno“, – jau buvo išsižiojusi sakyti vargšė pelė, ir vos tik ištarė tuos žodžius, katė strykt prišoko, čiupo pelę ir suėdė.
Tai mat kaip būna šiame pasaulyje.
Šaltinis: www.vaikams.lt

Informacija mokslinei analizei
Pasakos statistika | Vertė |
|---|---|
| Numeris | KHM 2 |
| Vertimai | EN, ZH, ES, FR, RU, UA, CZ, PT, JA, DE, KO, VI, TR, IT, PL, NL, RO, EL, HU, DA, FI, SE, BE, BG, ET, SK, SR, NO |
| Skaitomumo indeksas pagal Björnsson | 38,5 |
| Simbolių skaičius | 4.649 |
| Raidžių skaičius | 3.691 |
| Sakinių skaičius | 74 |
| Žodžių skaičius | 697 |
| Vidutinis žodžių skaičius sakinyje | 9,42 |
| Žodžiai su daugiau nei 6 raidėmis | 203 |
| Ilgų žodžių procentas | 29,1% |
| Tipo-tokeno santykis (TTR) | 0,598 |
| Slenkančio vidurkio tipo-tokeno santykis (MATTR) | 0,916 |
| Tekstinės leksinės įvairovės matas (MTLD) | 268,0 |
| Hapax legomena | 304 |
| Vidutinis žodžio ilgis | 5,30 |
| Sakinio ilgio mediana | 7,0 |
| Sakinio ilgio 90-asis procentilis | 21,0 |
| Tiesioginės kalbos dalis | 2,2% |
| Sakinio sudėtingumas | 1,36 |
| Jungtukai | 0 |
| Referentinė kohezija | 0,019 |
| Veikėjų/vardų kandidatai | nėra |
| Veikėjų bendrapasikartojimo tinklas | nėra |
| Motyvų/žymų kandidatai | Братья Гримм |


