Gvazdikas - Pasaka broliai Grimai

Vienai karalienei Dievas ilgai nedavė vaikų. Kiekvieną rytą ėjo ji į sodą ir meldė Viešpatį Dievą, kad jai duotų sūnų arba dukterį. Štai vieną kartą nusileido iš dangaus angelas ir jai tarė:
— Nusiramink, tau gims sūnus, ir jis bus labai laimingas; ko tiktai jis panorės, tas jam įvyks. Ji nubėgo pas karalių ir jam pranešė džiaugsmingą žinią. Po kiek laiko tikrai jai gimė sūnus, ir karalius labai džiaugėsi.
Karalienė kiekvieną rytą eidavo su vaikeliu į girią ir ten prausdavos skaidriu upelio vandeniu.
Kartą, kai berniukas jau buvo kiek paaugęs, atėjo ji į girią, atsisėdo ir užmigo, o vaiką laikė ant kelių.
Tuo metu teko eiti pro šalį virėjui, kuris, žinodamas, koks tas vaikas laimingas, paėmė ir nusinešė jį, o paskui pagavo vištą, papjovė ir aplašino jos krauju karalienės drabužius. Vaiką jis paslėpė pas vieną moteriškę, kuri turėjo jį auginti, o karaliui pasakė, kad laukiniai žvėrys pagavę iš karalienės ir nunešę vaiką.
Pamatęs kruviną prikyštę, karalius patikėjo, ką virėjas sakė, ir taip susirūstino ant karalienės, jog liepė pastatydinti aukštą bokštą, į kurį neprieitų saulės nė mėnesio šviesa, ir jame uždarė savo pačią; čia ji turėjo kankintis septynerius metus be valgio ir gėrimo ir badu mirti. Bet Viešpats atsiuntė jai du angelus, kurie, pasivertę į baltus karvelius, turėjo per tuos septynerius metus du kartus per dieną nešti maistą.
O virėjas vienas sau galvojo: „Vaikas laimingas, kiekvienas jo noras pildosi, tad, kol aš čia esu, gali jis man bėdos pridaryti!” Iš karaliaus pilies atėjo jis pas berniuką, kuris buvo jau nebe mažas ir mokėjo kalbėti, ir sako jam:
— Panorėk gražios pilies su sodu ir kitais reikalingais daiktais.
Tik jis išreiškė tą norą, tuojau viskas prieš jį stovėjo. Po kiek laiko virėjas tarė jam:
— Tau vienam nuobodu, panorėk sau draugės, gražios mergelės.
Vos tik karalaitis pasakė tą savo norą, tuojau jam atsirado tokia gražuolė, kokios niekas negalėtų nupiešti. Karalaitis su ja žaidė, ir vienas antrą labai pamilo, o virėjas gyveno sau puikiai ir, lyg koks didelis ponas, dažnai jojo medžioti. Bet kartajam atėjo mintis, kad jo tas gyvenimas galėtų greit pasibaigti, jei karalaitis panorėtų sugrįžti pas savo tėvą. Tada jis pasivadino mergaitę, jo draugę, ir tarė:
— Šią naktį, kai berniukas užmigs, prieik prie jo lovos ir nudurk, o paskui man atnešk jo širdį ir liežuvį; jei mano įsakymo neišpildysi, tai pati žūsi.
Tuomet jis išėjo iš namų, ir kai kitą dieną pagrįžo, rado savo įsakymą neišpildytą, o mergaitė pasakė:
— Kaip aš galiu žudyti visai nekaltą vaiką, niekam nieko bloga nepadariusį?
Virėjas vėl tarė:
— Jei to nepadarysi, tai pati turėsi mirti.
Jam išėjus, ji liepė atvesti ir papjauti jauną elnę, paskui išėmė jos širdį ir liežuvį, padėjo ant lėkštės ir, pamačiusi pa-grįžtant virėją, pasakė berniukui:
— Gulk į lovą ir visas tuojau užsiklok. Tada atėjo piktadarys ir paklausė:
— Kur vaiko širdis ir liežuvis?
Mergaitė padavė jam lėkštę, o karalaitis staiga numetė apklotą ir tarė:
— O tu, seni bedievi! Už ką tu nori mane žudyti? Aš tau štai kokį nusprendimą padarysiu: noriu, kad tu pavirstum į didelį juodą šunį su aukso grandine ant kaklo, ėstum degančias žarijas, nuo kurių tau iš gerklės garas kaip iš pirties eitų!
Sulig tais žodžiais virėjas pavirto į juodą šunį su aukso grandine ant kaklo, ir jis tuoj ėmė ryti atneštas iš virtuvės degančias žarijas, o iš gerklės garas kamuoliais virto. Paskui karalaitis neilgai bebuvo toj savo pily, atsiminė motiną ir norėjo sužinoti, ar ji tebėr gyva.
Tada jis tarė mergaitei:
— Noriu grįžti į tėviškę, ir jei tu tinki kartu eiti, tai aš tave kely penėsiu.
— Oi ne, — atsakė ji, — tai labai toli, ir ką aš veiksiu svetimam krašte, kur manęs niekas nepažįsta.
Bet jis nenorėjo skirtis, pavertė ją į gražų gvazdiką ir prisisegė sau prie drabužių.
Jis iškeliavo į tėviškę, ir tas šuo turėjo paskui sekti. Priėjo bokštą, kur sėdėjo motina, bokštas buvo labai aukštas, ir jis paprašė kopėčių lig pat viršaus. Užlipo jis tomis kopėčiomis, įėjo į kambarėlį ir tarė:
— Brangiausia motute, ar dar tamsta gyva, ar jau mirus? Ji pamanė, kad čia angelas, ir atsakė:
— Aš tik pavalgiau, dar tebesu soti. Jis atsiliepė:
— Aš esu tamstos sūnus, pražuvęs nuo tamstos kelių; nors kiti sakė, kad mane sudraskę laukiniai žvėrys, bet tai netiesa, aš esu gyvas ir atėjau tamstos išvaduoti.
Paskui jis nusileido nuo bokšto, nuėjo pas savo tėvą karalių ir liepė pranešti, kad čia atvykęs iš svetimo krašto šaulys ieškoti tarnybos. Karalius atsakė, kad jis su mielu noru samdytų šaulį, kuris galėtų jam statyti žvėrieną; bet tam krašte lig pat valstybės sienų nebuvo jokių žvėrių nė paukščių. Šaulys apsiėmė pristatyti visados tiek, kiek karaliui reikės. Tada jis susišaukė visus karaliaus šaulius ir nusivedė į mišką. Ten juos sustatė į ratą, pats atsistojo iš vieno krašto ir panorėjo, kad čia visko atsirastų. Kad ims lėkti žvėrys ir skristi visokie paukščiai į tą vietą, šauliai nebegalėjo net spėti jų šaudyti. Prišaudė daugybę žvėrių ir paukščių, prikrovė šešiasdešimt vežimų ir nusiuntė karaliui, kuris labai džiaugėsi susilaukęs ant savo stalo po tiek metų tokių gardžių daiktų.
Tada jis pakėlė didelį pokylį ir prikvietė daug svečių. Kai visi buvo susirinkę, tarė karalius šauliui:
— Kad tu toks mitrus, tai sėskis šalia manęs. Šis atsakė:
— Viešpatie, aš nevertas tos malonės, — tačiau karalius pasisodino šalia.
Sėdėdamas prie karaliaus, jaunikaitis ėmė galvoti apie savo brangiąją motiną ir panorėjo, kad nors vienas karaliaus tarnas prabiltų apie ją ir paklaustų karaliaus, kaip ji ten gyvena bokšte, ar tebėr dar gyva, ar jau mirė badu. Tik jis panorėjo, tuojau rūmų maršalas priėjo ir tarė:
— Viešpatie, mes čia valgom geriam ir visi linksminamės, bet ką dabar veikia bokšte ponia karalienė, ar ji tebegyva, ar jau jos nebėr?
O karalius atsakė:
— Ji davė sudraskyti žvėrims mano brangiausią sūnų, todėl apie ją nenoriu nė girdėti.
Tuomet pakilo šaulys ir tarė:
— Maloningiausias tėve, ji tebėr gyva, ir aš esu jos sūnus; ne laukiniai žvėrys mane sudraskė, tik nedorėlis virėjas pavogė nuo jos kelių, o drabužius jai sutaškė vištos krauju.
Paskui jis privedė šunį su aukso diržu ant kaklo, ir pasakė:
— Štai tas nedorėlis.
Liepė atnešti žarijų, davė tam jas ryti, ir tuojau ėmė jam eiti iš gerklės garas. Tada jis panorėjo vėl jį atversti, ir štai šuns vietoj visi išvydo priešais stovintį virėją su balta prikyšte ir peiliu už juostos. Karalius labai susirūstino ir liepė piktadarį įmesti į tamsiausią kalėjimą. Toliau šaulys vėl tarė:
— Brangusis tėveli, ar nenorėtum tamsta pamatyti mergaitės, kuri mane rūpestingai augino ir išgelbėjo nuo mirties, nors pati už tai galėjo nustoti gyvybės?
Karalius atsakė:
— Labai norėčiau ją pamatyti. Sūnus tarė:
— Pirma aš tamstai parodysiu ją gražios gėlės paveikslu, — ir padėjo jam gėlę ant stalo, o karaliui taip patiko, jog jis sakėsi niekur tokios gražios nematęs.
— O dabar, — tarė sūnus, — aš tamstai parodysiu jos tikrą pavidalą, — ir panorėjo, kad žolynėlis vėl atvirstų į mergaitę; ir tuojau karalius išvydo gražuolę, kokios niekas pasauly negalėtų nupiešti.
Tuo tarpu karalius nusiuntė du tarnus ir dvi tarnaites išleisti karalienės ir atvesti ją į pokylį.
Atvesta į karaliaus rūmus, jau ji nieko nebegalėjo valgyti ir tarė: — Gailestingasis Dievas, kuris nedavė man bokšte numirti, greit mane iš čia atsiims.
Pagyveno dar ji tris dienas ir mirė. Lydint į kapus, paskui jos grabą sekė du balti karveliai, kurie nešiojo jai maistą į bokštą — jie buvo dangaus angelai. Senis karalius liepė virėją suplėšyti į keturias dalis, tačiau sielvartas ir jį greit nuvarė į kapus. Sūnus vedė tą gražią mergelę, kurią parsinešė prisisegęs gėlele prie drabužių, bet ar jie begyvena, vienas Dievas težino.

Šaltinis: www.pasakos.lt

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei