Veršenikė, skrybėlė ir ragas - Pasaka broliai Grimai

Kartą buvo tri zbrolėjai. Jie tiek nusi gyveno, jog visai nebeturėjo, ką valgyti. Tada įmėje kalbėtis. Tai pilgiau nebėgalime būti. Geriaveikimi pasaulyje laimės ješkoti. Greitai jėsų sirošiai į kelionė, keliavų ilgai ilgai, Bet laimis nekur negalėjų rasti. Viena diena priejoje didelė gyrią, gyrius vidurėje stuvėjo kalnas. Prisertinia pamatė, kad tas kalnas visas buvo sidabru. Viesnysis brolį starį, dabar aš savo laimėrą daug. Nieku mandau giau nebėraikė. Pasėjimė jis, dabro, kiek tik panėšti galėjo ir sugrįžo namo. Kitidų brolėjis saki, mes norimis laimės daugiau kaip sidabro. Ir jo ne lietė, no jo toliau. Pokia į lūdienų, je priejo kalną, tas visas buvo auksų.

Antras izbolės su stojų ir jiemi svarstyti. Kamanda vardaryti. Ar pasimti tiek aukso, kad užtektų mano gyvenimui, ar toliau keliauti. Pagaliau nusprianti, prisipylia pilnas kešenia saukso, pasakia brauliai sudėv ir sugrižio atgal. Trečiasi starii, sidabras į rauksas manės net raukia, nuo savo laimi sašnėtsi sakysių gal man, kas geresnis skirta. Ir nuėjo to leu. O putryjų dienų kelionis, priejo gyrię. Ta buvo daug didesnį užanas, ir jos nesimatai galo. Gyriu nebuvo nieko valgyti, negyrti, ir jo ten laukiai bado mirtis.

Tadai jis ylipų jaugštą medį ar nepamatys, kur gyrys kraštų. Bet kiek tik akį sėkį, nieko daugiau nematį tik medžių viršunės. Tadai ispradėjų liptiš medžių atgal, vis galvodamas, ko galėtų dar nors kartą pasistiprint. Kad jis ylipų? Labai nus tebės pamatį po medžių stala, visą apkrautai vairiausiais valgys, nukuriui jo gardus, Kvapas. Ši kartatariys manu noras kaip tik laikų įsipildi. Ir neklausdamas, kas valgyti atneši ir kas išviriai prioprestalo ir valgy kol badat gavu.

pavalgės vienasau galvojo. Gailo, kad okią graži, staltėsė miškė žūtų. Susi langsėja ir nusiniši. Ei damos toliau va karei iššalkų ir nusprenti į šmėginti savo staltėsė. Įsė, iš tiesi ir tari. norėčiau, kad tu vėl gerdžiais valgyi sapsikrautum. Ir vos tik to žūdžiu spasakį? Tuo į daugelis įndusų pukiausiais valgymai sanstaltėsi stovėjų. Dabar matau taris, kokiui virtuvi man valgyti virtu. Tokia staltėsi kur patiepsi krauna ir abrangės nė užsidabru ir aukso kalna.

Bet staltėse permenkas jam buvadaiktas. Katramėj saunamė galytus sėdyt. Jis vis dar norėjo popas saulį trankytis ir laimis į škot. Vieną vakarą keliaudamas per myšką žiūrį vis angliadėgi, kuris tendegi anglis. Jis turėjo pasidėjo spriugnės bulvių ir rengėsi vakariniauti. Labas vakara švilpokai tariais, kaip to vienam čia ei nasi? Vieną dieną kaip kitą. atsakė anglėdėgys, o kas vakaras, tos pačius būlvės, prašum sėsti, pavašinis ir sveiką. Labai deiku, atsakė keleivis, aš nenoriu, kitos skreusti. Tu nelaukiai svečio, bet jai sutiktum galėčiau aš tavę pamilėti.

Kuo gy mane mylėsi tari anglėdėgys, kad tu kaip matau prie savęs nieku neturį? Obe piros valandų kerio aplinkui, nieko negali gauti. Tačiau pataisysiu tau vakarienę tas atsakį, kokios tu kaip gyvas neregėjai. Tada jis išame savo staltėsi iš krępčio patiesie janžemis ir tari. Staltiesia pasidėk. Ir tuo jau tenacirado virtūri keptų valgy tokio šiltų. Lik tik iš virtuvės atneštų. Anglėdėgi įsišpūtė.

Bet nirekiu jau gaio prošyti prislinkų arčiau reimi dideliais, kas neisryti. Kad aie pavalgį, angledegis apsilai iš irsako, tavo staltėsi puikus daiktas, jie labai praverstų miškė, kur man nekas neko geru neišverda. Noriu su tavim, mainus daryti. Aure ten, kai rei, kaba kareyvišką derešenikį. Jinors sena ir nuvalkytą, bet turi stebų klingą jėgą. Man jie nebėri klingą ir aš mielai tau užstaltiesia. Ja atiduočiau. Pirmanų rečiau žinot, kokia yra ta jėgą, atsakėnas. Tu jau pasakiaisiu, tari anglėdėgys. Jai tur ranka, jie pabarškinsi.

Kiekvieną kartą iš šeis grąndininkas, su šeis apsigink labusiais nuo galvosi kiko jų virais ir ką paliepsi, jei viską padarys. Jai taip. Tinku mainyti, atsakėtas, atidavis staltės angliadėgyvį, nusikabinės nuo kabliu veršenikė, usidėjų jam pečių, atisveikino ir išėjų. Kiek paėjas, nusprendiš bandyti veršenikės galė ir pabarškino. Tuo jau stojo prieš įseptinį ginkloti virai ir grandininkas paklausi, kalepsi padaryti, mūsų veš patirvaldovę. Ei kit, ir tuo jau atimkiti šangledėgio mano staltėse. Liepsisuko ir neilgai trukia parnešėjom staltėse atėmį šangledėgio. Tada jis jos atleidu, o pats naujo toliau galvodomas ar nepatiks dardydas nes laimis. Saulė leidžintis,

Aki ta angliadėgai, verdantį prie ugnės vakarienė. Jai nori su manim vakarieniauti tarė, pa išinas vaikinas, tai prašams sėsti šalii, turių būl visų druskia tik bet aukų. Nė, atsakėtas, šį kartą tu būk mano svečias. Ir paklojo staltiesi, ankurios beregint puikiausių valgyvci rado. Jau valgy, geri, link smėj buvo. Pavalgės angliadėgai stari. Tenant Lentinėlis gulis senapį plišus įskrybė. kurį turi nepaprasta į patybę, jai kas jie užsidada ir pasuką plingalvą. Tadą atsirandarti dvyliką ar motų ir jos yma taip duoti, juk nekas negalią citurėti.

Mantas kribelė nereikalingą ir tau už staltiesę. Mėlo, jie tai duočiau. Gerai, atsakia pakėle vis, paimis kribelio, užsidėjom galvos, o staltiesę atidavi angliadigai. Kiek paėjęs, vilpaba reiškino į savo veršinikį į liepį karėvėms, atnešti staltiesę. Sė, kas į man galvoja jis. Ir rodusiai, kad manu laimi dar negalas, ir jis negali. Dar pa jis viena dėna, prie jų triace angliadėgi. tas, kai piranė kvėti prie sausų bulvių, bet ir tai ispavaišinu no savo staltėsis. Ir angliadigiai taip patikojo kispanurėjo mainyti į raga, turėjusi kaip ir skrybėlė, labai nepaprasta į patybę, jį paputus, virsta tvirčiausi murai, mės steli ir sodžių vietų bėlėką grįvėsių krūvos. Nors angliadigiai atidavėj už jį staltėse, bet jam karėvi vėl atimi, ir jis galopterio veršenyki,

skribelė ir raga. Dabar tarijis, nieko mandau giau nebetrūksta. Grįšių namo, pažiūrėjai tikai vį gyveną brolėj. Palgrįžės rado savo brolius užauks ir sedabra pasistacžiusius gražius namos ir puikiai be gyvenant. O tie? Pamatė jį, nuskūrusi, sunudovėtą skrybėlė ir senaviršinį kentą nugaros, nenorėjų už brolių pripažinti, jie jame jokti, sakydamit, tu dėdėsimusų brolių, kuris sidabrai rauk salai kemenku daiktų ir norėjų didesnėjis laimys, jis turi sugrįžti puikus kai koks karolius, bet ne elgėta ir išvariai produris. Tadai jis su piiko.

ir pradėjo barškinti savo veršinike tol, kol 150 karėjau prieš į eilę sustojo. To jau jiems liepiapsupti broliu namus, diviem pasimti po gerą vitinę ir doti broliami kailį. Ligija pažins, kas jis yra. Pakeloriks, mažmonis, subėgo galbėti mušamųjų, bet prieš karėjavius nieko negalio padaryt.

Pagliopėtai išgyrduo karalius ir lepi vienam pulkininkui su savo pulku, išvyti triukšmada ir išmėsto. Bet jei unikaiti suverišinikia, to jeusurinko didesnikarėjų būrys sumušia pulkininka ir jo žmonis gryžo atgal su kruvinom nosim. Tada karalius stari ar geniogalime tos narglios suvaldyt ir kitadieną nusinti didesni būry, bet ir tas nieko nepadari. Jei unikaitis taip padidino savo genėjus ir norėdamas greičia Tačiau baikti pasukų poro kartus skrybėlia plingalva, Tada didžiusios ar motos paliaido baise ugnį ir kareliu žmonis berekin buvo sumušti ir išvaikyti visos pusės. Dabar aš nesitai kisiuhtarys, kol karelius neliais už manęs savo dukters ir nepaves man valdyti visos karelistys. Gavės apie tai žinoti karelius stari savo dukteriai, sudelnu, kujo,

Nėtų mūsų, nieko mando giau nebelieka, kaip išpildyt jų reikalavimą. Nebūs staikos ir ne turėsi, o ant galvos karūnus, jei tavias jam netidosiu. Vės tavęs atšoko, bet karalius dukti buvo nesmage. Kad jūs viras prastą žmogus, vaikščiai su suplišusia skribelia ir sena verščia nikia, diena nakti jį galvojo kaip nojo nusikratyti. ar tik neina jam ta galibiai iš veršenikis tariai saukarta ir jiemi priejo malonėtis. Kai su minkštėjo jo širdis, jie jam tariai, kad tu galop mėstom ta veršenikia, jį ta vieta į biauriną, man gėda žiūrėti. Mėlos vaikeli atsakia vyras ta veršenikiai ir adidžiausias turtas.

Kol jaturių, nieko pasaulį nebijaų ir viskai jai papasakojo. Tad apolį jie man kaklo, lik bučiu atinurėdama bet o tarpu, nu kabinonojo pečių veršinikia ir greit pabėgo. Pabėgusi pabarškį naviršinikę ir sustojusiam skarėviams, Lepis suimti savo vyra ir išmestį iškarelius rumų. Tai paklausi. Ir jį nusinti paskį dar daugiau žbonių, kad jį visai što kraštui švitų. Varkšas būtų žuvęs, jie nebūtų turėjas, skrivėlės ir vos tikavo saulais vas rankas.

Tuo jau pasukko, jakie liskartus aplink galvą ir beregint pradėjo r motos griau dėti visus sudaužiai ir karalius duktė patytų rėti prašyti pasigailėjimo, jį labai prašį žadėdama pasitai sitit, tad da visi prikalbyti. Ir jie susitaiki. Tadai jį vėl buvojam labai mėlį, dėjosi tikrai mylint ir per trumpalaika taip jį sužavejo. Juk jis neiškentės pasisakit, kad niekojam nepadarytų, turim tu jo veršenikia, kol jis turės ta nuplišusia skribelia. Tai sužinojosi jį palaukį, kol jis užmygo, paimėjo skribelė liepiai iš mes figatve. Bedariam buvo lykias ragas, kur jis to jau įmy pusti.

Beregint pradėjo grūti mūra ir tvirtovais miestai ir miesteliai ir sodžiai ir begrūdami užmušiai karalių ir jo doktorį. Jai jis būtų nenustojas ir darkijak pūtės, tai būtų viskas pavirtiai grūvėsius nebūtų akmens anakmens lykė. Davar, jam niekas daugiau nebėsi priešinų ir jis tapo visos šales karalium.

Šaltinis: www.spreaker.com

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei