Baltuolė ir Rožytė - Pasaka broliai Grimai

www.youtube-youtube.com Neturtinga našlėje. gyveno mažoji trobeliai, prieš ta trobelia buvo dar želis, graugodų rožių krūmai ir vienas iš jų ždėjo baltaj, o kitas raudonai. Gyturėjo dvydukteris, jos buvo panašiusi tas rožės, todėl viena vadinosi baltole, antra rožyti. Jos buvo labai diaros, labai meilios ir daripsčios, raudosi gerios njū pasaulyne begali būt. Apimergaitis viena antra labai mylėjo, kuriaidamos kartusiusi, ką bindavo už rankų ir jie į baltuolę tardavo, kuriai baltuolę turėdavo darbu. Abimergaitis viena antra labai mylėjo, kuriaidamos kartusiusi, ką bindavo už rankų ir jie į baltuolę tardavo,

mes niekados nesiskilsime rožyti atsakydavo, kol busim gyvos. O motiną pridėdavo, ką turėsite visados dalinkytės per pus. Dažnai jo sabidviuogau davo miškė, žvierys nieko nedaridavo ir bebaimės eidavo prėjų. Kiškelis ezdavo kopustu lapelius iš jų rankų, elnės ramei greužinėdavo plinkui žiolę, briedis drąsiai lygdavo pro šalį, o puukšteliai tupėdavo nšakeliu ir linksmai gėdodavo savogės melės. Jokios nelaimės joms necitikdavo. Jei nusvelindavo miškė ir sudėmdavo naktis, sugūdavo šlimais ant samanėlių ir įsimeguodavo lygėryto. Modena tai žinodavo ir dėlto nieko nesirupindavo. Kaisyki, apsinakvojusios miškė rytą pakilo, jos išvydo šalia savu gulio sėdinti, gražų vaikas subaltais žybančiais drabužiais. Vaikas atistojo,

Pažvelgėjės maloniai ir nuėjo to linii miška. Gijos žiūrį, visai ir tibė gulinčios anbedugnės krašto, ir jei nakti būtų benžinkstnį toliau pažiangusios tikrai būtų į krytusios jia. Moti nanam je pasakė, kad čia buvės angielas, kurį saugoje gerus vaikus. Baltuoliai rožytė tikrai išvarai laikė motinos namelius, net mėlo buvo žiūrėt. Vacerą namuru o šarupindavosi rožyti ir kiek vieną rytą prie motinos lavelės, lygį įprabuzdavo pastatidavo suljelė gėlių stikliniai, kur būtinai buvo paimta po vieną roželę noabėjų krumų.

Žiemą, ruždavosi baltuolė, jei kur davo ugnį, kaizdavo katilėlį, o tas katilėlįs buvo varinis ir gražiai nušvistas visą žibėjo kaip auksas. Vakarės niegu įpustant, motiną tardavo, eik baltute užkišti durų. paskui visos susėzdavo prie žyburio, motinau sidėdavo akinius ir skaitydavo iš didelės knygos, abit vidukteris klausydavo ir verbdavo. Šalimais žemiai gulėdavo baltas į ryukas, auš pakalien kartelė stupėdavo baltas karvelis ir pasikysias galvo posparno miegodavo. Vienavakar joms taip gražiai besėdint kažkas pasibeldiai duris, lygprasidamas įsileistą,

Moti natarė, bėk rūžytėti daryti durų gal koks pakeliai vingas nori gauti na kvinės. Rūžytėtui nubėgo ir atkišoduris man įdama išvysti pavargėlį, bet žiūrį, judas, gauruotas, lokyis, bestovintis ir įstojaų įkėlės avodidelia koje perslęngstį. Rūžytės riko ir atšokot gal, eiriu ka subliovė, krvelis nuskridono kartelės, Valiau žlindų žmoti nuo slovos, Bet lokys prabilų žmokaus balsu Prašom nebijoti, nieko nedarysiu, Aš esu nušalės Ir norėčiau truputį pasišildyti. Varkši lokelį, tarė motiną, Gulkis pagal ugnį, Tik žiūrė, kad nenos Vildums avokai liniu, Pas kui pridėjo, baltut, ružyt, eikit čia, lokys geras, nieko nedarys.

Jūs bebaimės priejo prie lokyo, o paskui palengva prisiartino priejo ir į rukas su karvelių. Tada lokyis tariai, vaikeliai, iš dulkinkit smėgaiš mano vilnų. Jūs paimės šlota ir švariausiai iš valėjo gaurus. O lokyis įsytėse prie šugnį ir patenkintas jėmė kliokti. Paskui jūs į driso ir pradėjo net seusti su juo. Pešiai už plauku, stojosi sukojom, jamant nugaros ir verty visas pusias, arba pasiemusios žaba lupo ir jeistomet maurojo, jos tik tai juokėsi, juokėsi iš jo. Lokys dėl to visai nepiko, tik jau per daug tampo masake, duokit, duokit man gyventi vaikai, baltų atrožyt, kągi tu čia dar rei galiužų mušti jau

tieki negyvai. Atėjus metu įgulti moti natarė logai, lyg čia nakvot, atsigul pagalžydinį, nebijosi ne išaičio, ne įdarganos. išaušus, išlaidoje bimergaitės pruduris iris, nu klipino per snėgę į myšką. Nu, tos dienos, lo kis pradėjo teitikas vakaras, atsiguldavo prie židiniu ir duodavo sivaikams daryti, kad tik tai jenorėjo. Pagaliau mergaitės visai priejo pribrato ir durų neuškįždavo kol gauruotas večis neteidavo. Atėjus pavasarai ir visu rapling su žalėvus tarė viena rytalokys baltolei, dabar turius kirtis ir visą vasarą nebegrįšų.

O kurgi kiliau jį lokelį paklausė bautuolį. Turiu eiti mišką ir saugoti savo turtus nopektųjų nikštukų. Žiema kada žemė su šalus ir su keitėjusi, jei gyveną gilėjų rūvosė negalėgami prasimušti viršų. Bet abar atšilį žiaulį žemę, jie langvoje prasirause, išlandaukštin visuri eškor vage, o kas pakliuva jūnagus Prats įdurėjų uruose, tuo niekados jau nebet gausi. Baltuo lėnų lyudo, kad reikės kirtis, o kaite darėduris ir lokiis perslengsti žengė užkliuva užduru kabliu ir įsiplešė kas nelikailio, tada jei pasirody, kad to į vietoj sužibėjas auksas, nors visai tikrai nebuvo.

Tad alokysėme greitai bėkti ir bereginti šnyko už medžių. Pokiek laiko, motinanusinti į mišką duktiris parinešti žabu. Ten jos pastebėjo, gulint, išvirtusi žemai didelį medį ir pagalii kažkai žolėj šokinėjant. Tik iš tolo negalėjo suprasti, kas toksai buvo. Priėjusios arčiau pamatė mažanik štuka suruk šlietų veidų ir balta barzda, ir mažiulis šokinėjo visas pusias, kaip šiniukas pririštas už virvės negalėdamas niekai pištrukti. Įspažvilgiai mergaitės raudonai žybančiomis akimis ir sušuko, kogį čia taip dabar stovite, ar negalite prieit ir čia ir man padėti.

kaip čia pakliuva į žmog gykai, paklausi rūžyti. Nereikalingas tavo smalsumas atsake nykštukas, norėjau suskaldyti medį ir prisikapotys mulkių malku virtuvai. Rupios malkos galisų deginti ta kropelio valgyo, kur mes taisom, juk mūsų maistas visai niekis palygint su to, ką jūs sprogstat. buvau laimingą į varęs pakala ir būtų viskas gerai pavyki. Tik ta už keikta pakala buvo per daug slidį netikėta į sprūdo. O medis labai greitai susispaudė ir aš nebespėjauš traukt savo baltosios barzdos. Ši čia ketai sužnipta, todėl negalinotos vietos naiti. Kok jūs kvaišos jogitis? Kok jūs jūs biaurius? Mergaitės pomegino barzda traukti, bet jū labai

Paitvirtai laikėsi ir jos nieko negalėjo padaryti. Beiksių pašaukti daugiau žmonių tari rūžytė. A vies galva, patsilėpė papikės nikshtukas, kam dabar šaukti kitus žmonės, kad ir jūsų dvėjų man per daug, ar jau nieko geresnio nebėmo, kad su galvot. Turėkėk antriybės taria bautuolė, tuo iš čia tave palėsių. Ir įsėjimus iškisčianės sauvži ir klėles, nu, kirpo jam galą barzdos. Tik pasijuta laisvaznik štukas, tuo į pagrebė mašėlį padėtą tarp medžių šaknų su auksų, usimėkant pečių ir suniursgėjo neprausta būrinės. Nuk ir pot mano, kas ne ligrižiosios barzdos, kad jūs devyni paimtų, paskui apsigrižė ir nurų kodulį.

. . . . . Jūlės urožytė sumanė pedūms pasigauti žuvies. Naisios pasupė pamatė kažką lik panašui didelį žiogan granto šokinėjantį ir lignorinti šokti į vandenį. Pripeigusio sardin pamatėtą patį nykštuką. Tik kačia veikį paklausi rūžytė, bėne į vandenį manai šokti. Ne, koks kvailos esu, atsakė Nikštukas ar nematot, kad mane traukė už keikta žuvys į vandenį. Nikštuko ten būtą sedėta ir gaudėta su meškerė žuvys. Tik pakilės vėjas, supinės jam brzdas su meškerės siūlų ir kai paskui netrukus su sikabinus įdytelė žuvys, įs neturėjas tiek sveikatos ja ištraukti.

ir jie mūsų jį vilkti įvandenį. Nors visai apmėgino nepasidoti, kabinėjosi už smilgų ir žualiu, bet pasipurčiusios žuvies niekaip negalėjo nuturėti, ir jam nuolad buvo pavojusi kristi upe. Mergaitės atėjo pačiūlaikų, pagribi nikshtuką ir norėjo atviniotnome škirės siūlo jo barzda, bet nieko negalėjo padaryt, barzda su siūlo buvo tvirtaisosi sukusi. Nieko kito nebeliko, kai pajimti žirklės ir vėlnu kyrpti dali barzdos. Tadą nikshtuką suriko, kam jūs kvaišus mane bija urojet, ar negana, kad nesunėtėkis galo barzdos, o dabar manų

ir pat jos daugiau kaip pusę, aš dabar nebėgalių prieš savuosi srodytis, kad jūs kur sprantus nusi suktumėt. Taip susikeikis, nutvėri perlumai šali padėtą neandriėse, nesakydamas nežočio, įmė paskusave vilkti ir išnygo užokmens. Netrukus modina, nusintė bitvi mergaitės įmiestą pirkti siūlų, adatų, josteliu ir kitus mulkių daiktų. Juk jėlėsėjo perlauką, kur gulėjo labai daug didelių akmenų. Tomet jūs pamatė o re, tiesavo galvomis su kandydelį paukšti ir vis laižinti žemyn. Pagaliau įsta čia galva krito žemin netolino vieno akmens. Paskui, to jau jos išgirdo kažką plono balseliu gailiai reikint, pribeigojos arčiau ir pamatė realį pagavusi jūsiana pažiistama. Nik štoka ir benorinti nusinešti.

gailestinkos mergaitės to jau įsitvėre užnikštuko ir tolėmes į suerėliu, kol ta savo auka paliaidą. Atsigavės nuo baimės, nykštukas, surikos piekimo balsų, negalėjots manim dailiau o pseid. Pagavusios visus mano drabužius, į kastelius draskėtius kerieplos. Paskui paėmė mašėlį su brangeisiais akminimis ir įlindoj savo urva po akminių. Mergaitis buvo pripratasios prietokio nedėkim gumo. Nai jau toliau ir mieste prisip ir kokoreikėjo.

Štamos atgal, per dabat į lauką jos užkluponikštuką, pasiberus į šmaišelio savo brandiūsius akmenelius, lygioj vietoj nesmatyt jo nesitikėta, kažkas taip vėlaivaikščiutų. Vakaro saulį švietiai žibančius akmenelius ir jie taip gražiai mirgėjo įvairiomis palvomis, jok mergaitės kaip nudiektos sustuojo reime gražėtis. Kočiasi stojo, tiesižiojelis! Sušuko niktštukas, net jo pilkas veidas praudojšpičio, jis norėjo dar toliau keiktis tik stai ga? Baisei sumorojo ir išlindo išmiško judas lakys. Niktštukas įsigando ir šoko bėkt, bet ne pataikiai savo urva ir lakys beregin priliekią priejo.

Baimės, baimės, tada jisai maldauda mastarė. Mėlas lokelį pasigelėk manės, aš taoti duosi visų savo turtus, aurė, kokia kruvą križiuok menėlių gulį, nežudyk manės, kamaš toks menkas būčiau reikalingas. Tokio mažo neiterbdantų nepaiustum, geriau prašom sujeisti va, anas nedoras mergaitis. Žiūrėk, riebūmas kaip jaunos vyštytės, gardus bus kas ne. Bet lukys nepaklausėjo žodžių, Kepštelėjo kartas suletina pekčiūrnai, Ir tas išvirto negyvas. Mergaitis buvo totarpunu bėgusios, O lukysėmėje šaukti baltut, Rožyt nebijokit, palaukit, eisim kartu. Jos pažinojo balsa, Ir atsistojusios palaukė kalprėjo, Tomėts tai ga?

Nukryto jo lokyo kailis ir jis pavirto į gražų jaunikaiti, apsivalgusi aukso drabūžais. Aš esu karaliaus sunus tariais ir buvo unėdoro nikštuko pavogusio manu turtus už keiktas ir turėjau pavirstasi loki gyventi miškė lygės būs gyvas, dabar jis atsijemė savo štarnautą bausmę. Baltuolė, iš tekeja už karalaičio, o rūžytėjau už jo brolio ir jie pasidalinotarp savęstos didelius turtus, kur niktukas buvo sudėję savo urve. Jūsio nutė modiną dar ilgus metus gyveno rame ir laimingai pasavo vaikus. Potgosa būdurožių krumus, įsirovusi į nusi vežė ir pasodino pasavo langais ir kas metant

Židėjo puigiausios rožės, Baltos ir Rudonos.

Šaltinis: www.spreaker.com

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei