Giltinės pranašai - Pasaka broliai Grimai

Senais laikais ėjo kartą keliu milžinas, ir staiga prišokęs prie jo nepažįstamas žmogus suriko:
— Stok, ir nė žingsnio toliau!
— Ką? — tarė milžinas. — Aš tave galiu kaip utėlę ant nago sutrėkšti, o tu drįsti man skersai kelio stoti! Kas tu toks esi, kad turi tiek drąsos su manim kalbėti?
— Aš esu giltinė, — atsakė tas: — niekas man nesipriešina, ir tu turi manęs klausyti. Bet milžinas nenorėjo pasiduoti ir pradėjo su giltine imtis. Ilgai jie ėmėsi, pagaliau milžinas nugalėjo; sudrožė smagiai su kumščiu giltinei, ir ta susmuko prie akmens.
Milžinas nuėjo savo keliu, palikęs išvirtusią giltinę; ji buvo visai nusilpusi ir negalėjo atsistoti.
— Kas gi bus, — tarė ji sau, — jei aš nuo tos vietos nebenueisiu? Niekas daugiau nebemirs, ir pasauly pasidarys tiek žmonių, jog nebeturės kur pasidėti.
Tuo tarpu ėjo keliu jaunikaitis, sveikas, raudonas, ir sau linksmai dainavo. Pamatęs gulintį pusgyvį žmogų, pasigailėjęs priėjo, pakėlė, įpylė iš savo butelio jam į burną stiprinamo gėrimo ir palaukė, kol atsigavo.
— Ar tu žinai, — tarė šis stodamasis, — kas aš toks ir ką tu atgaivinai?
— Ne, — atsakė jaunikaitis, — iš kur žinosiu.
— Aš giltinė, — tarė jis, — visus pjaunu, nepaliksiu ir tavęs. Bet norėdama tau atsidėkoti, aš neužpulsiu tavęs netikėtai, pirma atsiųsiu savo pranašus ir tada tave paimsiu.
— Gerai, — atsiliepė jaunikaitis, — bent žinosiu, kada ateisi, o tuo tarpu būsiu ramus.
Paskui nuėjo keliu smagus ir toliau gyveno linksmai. Bet jaunystės ir sveikatos išteko neilgam, netrukus užpuolė sunkios ligos ir nedavė jam ramumo nei dieną, nei naktį. — Mirti dar nemirsiu, — džiaugėsi jis, — tik tos ligos kad kaip praeitų!
Pasveiko, jis vėl.
Kartajam kažkas sudavė per petį, jis grįžt — užpakaly stovi giltinė ir sako:
— Eik paskui mane, išmušė tau atsisveikinimo valanda su šiuo pasauliu.
— Kaip? — atšovė žmogus. — Tu nori laužyti savo žodį? Argi tu nežadėjai, prieš pati ateidama, man atsiųsti pirma savo pranašus? Dar nė vieno nebuvo!
— Nutilk, — tarė giltinė, — ar aš tau nesiuntinėjau pranašų vieną po kito? Ar nebuvo atėjusi karštinė, ar nepaguldė tavęs ir nekratė? Ar svaigulys netemdė tau galvos? Ar sausligė negėlė visų sąnarių? Ar neūžė ausyse? Ar neskaudėjo tau dantų? Ar nebūdavo tamsu akyse? Be viso to, ar manęs neprimindavo kas vakarą mano tikras brolis, miegas? Ar tu negulėdavai naktį kaip negyvas?
Žmogus nežinojo, ką sakyti, ir nusekė paskui giltinę.

Šaltinis: www.pasakos.lt

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei