Geležinis Ansas - Pasaka broliai Grimai

Gyveno kartą karalius ir turėjo arti savo pilies didelę girią, kurioje buvo visokių žvėrių. Sykį nusiuntė jis į tą girią medžioklį ir liepė nušauti briedį, bet medžioklis negrįžo.
— Gal jį ištiko kokia nelaimė, — tarė karalius ir kitą dieną išsiuntė du medžioklius jo ieškoti, bet ir tie pražuvo.
Trečią dieną jis susišaukė visus savo medžioklius ir tarė:
— Eikit į girią ir tol ieškokit, kol rasit anuos tris.
Bet ir iš jų niekas negrįžo namo, ir net neparlėkė nė vienas iš viso pulko šunų, kuriuos jie buvo išsivedę.
Nuo to laiko niekas nedrįso į tą girią kelti kojos, tik retkarčiais buvo matyti ties ja skrendant koks erelis ar vanagas.
Taip pradėjo daug metų, pagaliau atvyko iš svetimos žemės medžioklis, ieškodamas tarnybos, ir pasiprašė leisti į tą baisią girią.
Karalius nenorėjo sutikti sakydamas:
— Ta giria yra užkeikta, tave gali ištikti tas pat, kas ištiko kitus, ir tu iš ten nebegrįši.
Medžioklis atsakė:
— Viešpatie, prašom duoti pamėginti, aš dar niekados neturėjau baimės.
Nuėjo tas medžioklis su šunim į girią. Netrukus šuo rado kažkokio žvėries pėdas ir ėmė sekti; bet po keliolikos žingsnių užtiko didelį klaną ir nebegalėjo toliau bėgti, o iš klano išlindo nuoga ranka, pagriebė šunį ir įtraukė į vandenį. Medžioklis sugrįžo namo, paėmė tris vyrus ir liepė su kibirais išsemti tą klaną. Išsėmę vandenį, pamatė ant dugno gulintį laukinį žmogų. Jo kūnas turėjo surūdijusios geležies spalvą, o jį visą dengė plaukai nuo galvos ligi kelių. Surišo jį virvėmis ir nuvedė į pilį. Visi labai stebėjosi tuo laukiniu žmogumi, karalius liepė jį pasodinti į
geležinį narvą kieme ir paskelbė mirtį tam, kas atsidarytų jo dureles, o raktą pavedė laikyti pačiai karalienei. Nuo to laiko kiekvienas be baimės galėjo į tą girią eiti.
Karalius turėjo aštuonerių metų sūnų. Žaidė vaikas kartą kieme ir netyčia įmetė į tą narvą aukso sviedinį. Berniukas pribėgo prie jo ir tarė:
— Paduok man sviedinį.
— Atidaryk duris, — pasakė laukinis žmogus, — tai paduosiu. — Ne, — atšovė berniukas, — bijau daryti, karalius smarkiai užgynė.
Ir nubėgo tolyn. Kitą dieną jis vėl nuėjo ir pareikalavo sviedinio, o tas atsakė:
— Atidaryk duris.
Bet vaikas nenorėjo daryti.
Trečią dieną karalius buvo išjojęs medžioti, ir berniukas atėjęs pasakė:
— Ir norėdamas negalėčiau durų atidaryti, neturiu rakto.
Žmogus tarė:
— Paimk, guli po motinos pagalviu.
Berniukas labai norėjo gauti sviedinį, pamiršo tėvo grasymus ir nuėjęs atnešė raktą.
Durys sunkiai darėsi, ir vaikas, susižnybo pirštą. Atidarius duris, laukinis žmogus išlindo iš narvo, padavė sviedinį ir ėmė tekinas bėgti. Vaikas išsigando ir sušuko jam:
— Klausyk, žmogau, nepabėk, kitaip gausiu lupti. Tas sugrįžo, paėmė vaiką, užsidėjo ant pečių ir beregint nusinešė į girią.
Sugrįžęs karalius pamatė tuščią narvą ir paklausė karalienės, kaip tai galėjo atsitikti. Ji nieko nežinojo, pradėjo ieškoti rakto, bet jo nebebuvo. Ėmė šaukti vaiką, bet jis neatsiliepė. Karalius išsiuntė žmones jo ieškoti, bet niekur nerado. Suprato tėvas, kur dingo sūnus, ir visi rūmai labai nuliūdo.
Pasiekęs tankią girios vietą, laukinis žmogus nukėlė nuo pečių vaiką ir tarė:
— Tėvo su motina daugiau neberegėsi, bet paliksi čia prie manęs, nes mane išvadavai ir man tavęs gaila. Daryk viską, ką tau liepsiu, ir būsi laimingas. Turtų ir aukso turiu daugiau kaip kas kitas pasauly.
Jis pataisė iš samanų guolį, ir vaikas užmigo. Kitą rytą nuvedė jį pas šaltinį ir sako:
— Matai, koks aukso šaltinio tyras ir skaidrus vanduo; atsisėsk čia prie jo ir saugok, kad kas neįkristų ir jo nesuterštų. Kiekvieną vakarą ateisiu pažiūrėti, ar gerai pildai mano įsakymą. Atsisėdo berniukas prie šaltinio krašto ir ėmė žiūrėti: vanduo buvo tyras ir skaidrus, tik retkarčiais vinkstelėjusi sumirgėdavo aukso žuvytė ar rangydamasi prašliauždavo aukso gyvatė.
Taip besėdint staiga jam susopo pirštą, ir jis nepajuto, kaip jį kyštelėjo į vandenį. Ištraukęs pamatė, kad pirštas visas aplipęs auksu, išsigandęs ėmė šluostyti ir trinti, bet nieko nebegalėjo padaryti — auksas laikėsi, ir tiek. Vakare atėjo tas žmogus ir paklausė vaiko:
— Ką padarei šaltiniui?
– Nieko, nieko, — atsakė šis, slėpdamas pirštą už nugaros,- kad nepamatytų. Bet tas tarė: — saugokis, kad man niekas daugiau neįkristų.
Kitą dieną vaikas nuo pat ryto atsisėdo prie šaltinio ir ėmė saugoti. Pirštą jam vėl susopo, jis bakstelėjo su juo į galvą, ir reikėjo atsitikti nelaimei, kad vienas plaukas nukrito į šaltinį. Greit jis jį išėmė, bet jau buvo pasiauksinęs.
Laukinis žmogus atėjo ir jau žinojo, kas atsitiko.
— Buvai plauką įmetęs į šaltinį, — tarė jis; — šį kartą vėl dovanoju, bet jei dar trečią kartą bus suterštas šaltinis, tikrai nebegalėsi ilgiau pas mane būti.
Trečią dieną sėdėdamas prie šaltinio, vaikas nebejudino piršto, kad ir labai jam skaudėjo. Tik nusibodo taip sėdėti, ir jis ėmė žiūrėti į savo veidą, atsimušusį vandeny. Besilenkiant vis žemyn, kad galėtų geriau įsižiūrėti į savo akis, staiga nudribo jo ilgieji plaukai nuo pečių ir pasiekė vandenį.
Jis pašoko greit aukštyn, bet visi plaukai jau buvo paauksuoti ir žibėjo kaip saulė. Galit suprasti, kaip vaikas išsigando. Kad nepamatytų laukinis žmogus, jis paėmė ir apsirišo galvą nosine. Kai tas atėjo, viską jau žinojo ir tarė:
— Nusirišk nosinę.
Išsklido aukso plaukai vaikui ant pečių, ir nors visaip jis teisinosi, bet niekas nepadėjo.
— Bandymo neišlaikei, ir nebegali ilgiau Čia būti. Eik, kur akys mato, ir pažink vargą. Bet turi gerą širdį, todėl leidžiu bėdoj kreiptis į mane; ateik tada prie girios ir pašauk mane vardu, ir aš ateisiu tau padėti. Aš vadinuosi Geležinis Ansas. Mano galybė didelė, didesnė, kaip tų manai, o aukso ir sidabro turiu neregėtą apstą.
Paliko karalaitis mišką, ėmė eiti keliais ir šuntakiais ir pagaliau priėjo didelį miestą. Norėjo ten gauti kokio darbo, bet negalėjo niekur rasti ir visai neišmanė, kaip toliau gyventi. Pagaliau jis nuėjo į karaliaus rūmus ir paklausė, ar jam neduotų ko dirbti. Tarnai nežinojo, kur galėtų toks berniukas tikti, bet jis jiems patiko, ir jie liepė jam pasilikti. Jį paėmė pas save virėjas, pristatė nešioti vandenį su malkomis ir pelenus samstyti. Kartą virėjas, neturėdamas ko kito, padavėjam nunešti karaliui prie stalo valgį; tas nenorėjo rodyti savo plaukų ir nenusiėmė kepuraitės.
Karalius nebuvo pratęs matyti tarno su kepure ir tarė jam:
— Viešpatie, — atsakė jis, — negaliu nusiimti, mano visa galva nušašus.
Karalius pasišaukė virėją, išbarė, kam pasamdė tokį nesveiką vaiką, ir liepė atleisti. Virėjas jo pasigailėjo ir atidavė sodininkui.
Dabar bernaitis turėjo sode bedžioti, sodinti ir laistyti, kęsti vėją ir prastą orą. Kartą vasarą dirbo sode vienas, o diena buvo karšta, ir jis nusiėmė kepurę, kad vėsus vėjelis kiek atgaivintų. Kaip saulė sužibo jo aukso plaukai, keli spinduliai krito į karalaitės miegamąjį, ta pašokusi pribėgo prie lango pažiūrėti, kas čia yra. Pamačiusi bernaitį, ji sušuko:
— Klausyk, atnešk man gėlių saują.
Tas tuojau užsidėjo kepurę, prisiskynė nuo pievos žolynų ir surišo į krūvą. Nešantį jį sutiko ant laiptų sodininkas ir tarė:
— Kaip tu drįsti nešti karalaitei tokias prastas gėles? Eik ir tuojau priraškyk darželinių, tik, žiūrėk, pačių gražiųjų.
— Oi ne, — atsakė vaikinas, — pievos gėlės smarkiau kvepia ir labiau jai patiks.
Kai jis įėjo į kambarį, karalaitė tarė:
— Nusiimk kepurę, negražu tau prieš mane taip stovėti.
Jis vėl atsakė:
— Negaliu nusiimti, turiu šašuotą galvą.
Ji pagriebė ir nutraukė jam kepurę, aukso plaukai išsiskleidė ant pečių, net gražu buvo žiūrėti.
Jis norėjo pabėgti, bet karalaitė sulaikė jį už rankos ir davė pilną saują dukatų.. Bet pinigai jam nerūpėjo, nunešė sodininkui ir tarė:
— Atiduok savo vaikams, tegu jie pažaidžia.
Kitą dieną karalaitė liepė jam vėl priraškyti saują gėlių, ir kai jis nunešė, ji vėl prišokusi norėjo nutraukti kepurę, bet jis tvirtai abiem rankom laikė, ir ji nenutraukė. Ir vėl jam davė pilną saują dukatų, bet jis taip pat nenorėjo jų pasilaikyti ir. vėl atidavė sodininko vaikams pažaisti.
Kariuomenę, bet nežinojo, ar įveiks priešą, — priešas turėjo daugiau žmonių ir buvo stipresnis.
Tada tas sodininko berniokas tarė:
— Aš jau užaugęs ir noriu joti į karą, tik duokit man arklį.
Kiti juokdamiesi atsakė:
— Išjodami mes paliksim vieną tvarte, galėsi jį sau pasiimti.
Kai jie išjojo, jis nuėjo į tvartą ir išsivedė arklį, bet šis buvo. viena koja šlubas. Tačiau jis užsisėdo ir nujojo į tą girią, kur gyveno Geležinis Ansas. Prijojęs prie girios, šūktelėjo tris kartus jo vardą balsu, net miškas suskambėjo. Tuojau išlindo iš tankynės Ansas ir paklausė:
— Ko reikia?
— Man reikia gero arklio, noriu joti į karą.
— Gausi arklį ir dar daugiau, kaip prašai.
Geležinis Ansas sugrįžo į girią, ir netrukus tarnas atvedė šokantį piestu žirgą, vos galėdamas nulaikyti. O paskui sekė visas pulkas šarvuotų kareivių su žibančiais prieš saulę kalavijais rankose. Jaunikaitis atidavė savo šlubį tarnui, o pats atsisėdo ant gražaus žirgo ir nujojo to pulko priešaky.
Prisiartinęs prie kovos lauko, rado jau pusę karaliaus kariuomenės išmuštos, o likusius pradedančius trauktis atgal. Suragino tada jaunikaitis savo šarvuotus raitelius, atlėkė vėju į kovos vietą ir ėmė kloti priešininkus kaip kopūstus. Daug jų tuomet žuvo, o tie, kurie liko gyvi, paimti baimės, į visas puses išlakstė. Užuot grįžęs pas karalių, nuvedė jis kitais keliais savo pulką atgal į girią ir pašaukė Geležinį Ansą.
— Ko nori? — paklausė laukinis žmogus.
— Atsiimk savo arklį ir raitelius, o man atiduok aną šlubį.
Jo noras buvo išpildytas, ir jis su savo šlubu kuinu parjojo namo. Sugrįžusį karalių duktė pasitiko prie pilies vartų ir pasveikino laimėjus karą.
— Ne aš nugalėjau, — tarė tėvas, — bet kažkoks nepažįstamas riteris, atjojęs su savo pulku man į pagalbą. Duktė paklausė, kur yra tas riteris, bet tėvas nežinojo ir atsakė:
– Nežinau.
Tada ji kreipėsi į sodininką, teiraudamasi apie jo bernioką, tas juokdamasis atsakė:
— Neseniai su savo šlubu arkliu sugrįžo namo, ir kiti tarnai pamatę ėmė tyčiotis: „Aure parjoja kniubdamas mūsų karžygys”. Bet jis pasakė: „Aš daugiausia padariau, be manęs būtų buvę prastai”. Paskui anie dar labiau iš jo juokėsi.
Karalius tarė savo dukteriai:
— Aš padarysiu pokylį, kuris truks tris dienas, o tu tuo laiku numesk aukso obuolį — gal atsiras nepažįstamas riteris.
Paskelbus pokylį, jaunikaitis nuėjo į girią ir pašaukė Geležinį Ansą.
— Ko nori? — paklausė jis.
— Norėčiau pagauti karalaitės aukso obuolį.
— Obuolys bus tavo, — tarė Geležinis Ansas,— ir dar gausi raudonus šarvus ir puikų sartą žirgą.
Atėjus iškilmių dienai, jaunikaitis atjojo su savo žirgu ir atsistojo tarp kitų riterių, bet niekas jo nepažino. Tada išėjo karalaitė ir metė riteriams aukso obuolį, bet nė vienas ne-pagavo, tik jis, ir pagavęs tuoj išjojo.
Kitą dieną Geležinis Ansas davė jam baltus šarvus ir širmą žirgą. Jis vėl pagavo obuolį ir taip pat nieko nelaukdamas išjojo. Karalius papyko, ir tarė:
— Taip niekas nesielgia, jis turi man ateiti ir pasakyti savo vardą.
Ir paliepė tą riterį, jei pagautų obuolį ir vėl norėtų išbėgti, paskui vytis, o jei pavytas nenorėtų geruoju grįžti, kirsti jį ir durti.
Trečią dieną Geležinis Ansas davė jam juodus šarvus ir juodą žirgą, ir jis vėl pagavo obuolį. Kai jis pagavęs bėgo, karaliaus žmonės ėmė vytis, ir vienas taip arti prilėkė, jog su kalavijo viršūne sužeidė jam koją. Tačiau jis ištrūko, o arklys taip smarkiai bėgo, jog nukrito jam nuo galvos šalmas, ir tie, kurie vijo, pamatė, kad jis turi aukso plaukus. Sugrįžę viską papasakojo karaliui.
Kitą dieną karalaitė paklausė sodininko, kur jo berniokas.
Dabar dirba sode, jis, snarglys, irgi buvęs iškilmėse ir tik vakar grįžo namo; mano vaikams parnešė tris aukso
Karalius liepė tam ateiti, o kai atėjo, vėl nenorėjo nusiimti kepurės. Bet duktė priėjo ir nutraukė ją nuo galvos; išsklido jo aukso plaukai ant pečių, ir visi negalėjo atsistebėti jų gražumu.
— Ar tu buvai tas riteris, kuris kiekvieną dieną jojo į pokylį vis kitaip apsirengęs ir pagavo tris aukso obuolius? — paklausė karalius.
— Aš, — atsakė jis, — ir štai tie obuoliai. Ir išėmęs iš savo kišenės padavė karaliui.
— Jei tamsta nori daugiau įrodymų, prašom pažiūrėti į žaizdą, kurią man padarė vydamiesi tamstos žmonės. Taip pat esu tas riteris, kuris tamstai padėjo nugalėti priešą.
— Jei gali tokius darbus daryti, nesi sodininko bernas, sakyk man, kas tavo tėvas.
— Mano tėvas galingas karalius, o aukso turiu daugiau, negu reikia.
— Matau, — tarė karalius, — esu tau daug kaltas, dabar pasakyk, kuo galėčiau atsidėkoti.
— Prašom leisti, — atsakė jis, — savo dukterį tekėti už manęs.
Duktė nusijuokė ir tarė:
— Jis vyras labai drąsus, bet iš aukso plaukų seniai buvau supratus, kad jis ne prastas sodininko bernas.
Paskui priėjo prie jaunikaičio ir pabučiavo.
Į vestuves atvyko jo tėvas ir motina, labai džiaugdamiesi, nes jau visai buvo nustoję vilties kada nors pamatyti savo mylimą sūnų. Kai jie sėdėjo visi už stalo, staiga nutilo muzika, atsidarė durys, ir įėjo puikus karalius su daugybe palydovų. Jis prisiartino prie jaunikaičio, apkabino jį ir tarė:
— Aš esu Geležinis Ansas, buvau užkeiktas ir paverstas į laukinį žmogų, bet tu mane išvadavai.
Visi mano turtai dabar bus tau.

Šaltinis: www.pasakos.lt

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei