Karaliukas - Pasaka broliai Grimai

Žiloje senovėje kiekvienas garsas turėjo savo prasmę ir reikšmę. Kalvis muša su kūju, ir jo balsas šaukia: JbįM — Kalk mane taip, kalk mane taip!
Dailidės leistuvas čerškia: — Lygiau, lygiau, lygiau! Malūno ratas tratėjo: — Padėk Dieve, padėk Dieve!
Jei malūnininkas vogdavo miltus, tai gaĮastuvas pradžioj iš lėto sakydavo:
— Kas ten, kas ten?
O paskui greičiau atsiliepdavo:
— Malūnininkas, malūnininkas!
Ir pagaliau labai tankiai pradėdavo drožti:
— Drąsiai vagia, drąsiai vagia, nuo pūro tris gorčius! Tais laikais ir paukščiai turėjo savo atskirą kalbą, kurią
kiekvienas suprasdavo, o dabar tik girdim čirškimą, klyksmą ir švilpimą ir nedaugelio paukščių tam tikrą giedojimą be žodžių.
Tada paukščiams kažkaip pasirodė, kad be valdovo jie gyventi negali, ir nusprendė iš savo tarpo išsirinkti karalių. Tik viena pempė buvo priešinga; gyveno ji laisva, norėjo ir mirti laisva; išsigandusi ėmė šen ir ten skraidyti klykdama:
— Kur man dėtis? Kur man dėtis?
Ji atsiskyrė nuo kitų paukščių, nuskrido į neišbrendamas balas ir dabar tenai gyvena.
Norėdami pasitarti apie tą reikalą, paukščiai suskrido iš miškų ir laukų į vieną vietą: ereliai ir kikiliai, pelėdos ir varnos, vieversiai ir žvirbliai. Ir kas juos visus gali suskaityti? Net gegutė atskrido su kukučiu, savo skelbėju, taip vadinamu dėl to, kad jis keliomis dienomis anksčiau pasigirsta už ją; prie jų pritapo dar vienas mažas paukščiukas, kuris neturėjo savo vardo.
Višta nieko nebuvo girdėjusi apie tą dalyką ir labai stebėjosi, kad susirinko tiek daug paukščių.
— Ko, ko, ko jie čia dabar renkasi? — karkė ji, bet gaidys tuojau ją nuramino pasakęs, ką jie buvo sugalvoję.
Susirinkimas nutarė išrinkti karalium tą paukštį, kuris aukščiausiai nuskris. Išgirdusi tokį nusprendimą, varlė, murksodama pagal krūmą, atsiliepė:
— Ne, ne, ne! Ne, ne, ne!
Ji matė, kad dėl to bus pralieta daug ašarų. Bet varna galvojo, kad viskas bus gerai, ir sukrankė „krr”.
Buvo nutarta lėkti visiems aukštyn tą patį gražų rytą, kad niekas nesakytų:
— Aš būčiau dar aukščiau nuskridęs, tik užėjo vakaras, ir nebegalėjau skristi.
Davus ženklą, debesys paukščių vienu metu pakilo į orą. Kylant visas laukas sudulkėjo, suūžė, sušvilpė, suplasnojo, net dangus aptemo.
Mažieji paukšteliai greit atliko, nebegalėjo toliau skristi ir vėl nusileido žemėn. Didieji ilgiau laikėsi, bet joks paukštis negalėjo susilyginti su ereliu, kuriam, rodos, nebe daug trūko, kad iškirstų saulei akis. Nebematydamas arti savęs kitų paukščių, pagalvojo: „Kam aš beskrisiu aukštyn, vis tiek būsiu išrinktas karalium?” — ir pradėjo leistis žemyn. Paukščiai iš apačios taip pat šaukė jam:
— Tu būsi mūsų karalius, niekas kitas aukščiau neiškilo.
— Gi aš aukščiau, — atsiliepė mažas bevardis paukštelis, kuris buvo pasislėpęs plunksnose ant erelio nugaros.
Nebūdamas nuvargęs, jis ėmė skristi į viršų ir iškilo taip aukštai, jog patį Dievą, sėdintį ant sosto, galėjo matyti. Iškilęs į tokias aukštybes, suglaudė savo sparnelius ir kriste nukrito žemyn, pypdamas savo skardžiu balseliu: — Aš karalius, aš karalius!
— Tu nori būti mūsų karalius? — suriko įniršę paukščiai. — Juk tu iškilai aukščiau gudrumu ir apgavimu.
Tada jie pastatė kitą sąlygą: karalius turėjo būti tas, kas giliausiai nulįs į žemę.
Su kokia puikybe gagėdama išlipo ant kranto plačiagurklė žąsis! Kaip smarkiai gaidys pradėjo kasti duobę žemėj! Net antis šoko į griovį, bet nusibraižė kojas ir nuklypino į artimesnį tvenkinį kvarksėdama:
— Tuščias darbas, tuščias darbas!
O mažas bevardis paukštelis įlindo į pelės urvą ir suriko iš ten plonu balseliu:
— Aš karalius, aš karalius!
— Tu vėl nori būti mūsų karalius? — dar labiau įniršę sušuko paukščiai. — Manai, tavo gudrumas ką padės?
Jie nusprendė nebeleisti jo iš to urvo ir badu numarinti. Urvo angą saugoti pristatė pelėdą ir labai prigrasė žiūrėti, kad neištrūktų.
Bet kai atėjo vakaras, visi paukščiai, baisiai pavargę beskraidydami, išlakstė su pačiomis ir vaikais ilsėtis. Tik viena pelėda paliko prie urvo ir žiūrėjo į jį įsmeigusi savo dideles akis. Tuo tarpu pavargo ir ji ir pagalvojo: „Vieną akį juk galiu užmerkti, visai užteks kitos tam nenaudėliui saugoti”.
Jis užmerkė vieną aki, o su kita ėmė žiūrėti j pelės urvą. Tas paukščiukas iškišo galvą, norėdamas pasprukti, bet pelėda prislinko prie pat angos, ir jis įtraukė galvą atgal. Paskui pelėda vėl atmerkė akį ir užmerkė kitą, ir taip besimainydama akis manė išstovėti visą naktį. Bet kartą, užmerkusi vieną akį, pamiršo kitą atmerkti ir tuojau užmigo. Paukščiukas greit pastebėjo sargą miegant ir nieko nelaukdamas išskrido iš urvo.
Nuo to laiko pelėda nedrįsta rodytis dieną, kitaip tuoj kiti paukščiai apipultų ją ir užkapotų. Ji skraido tik naktį, nekenčia ir gaudo peles, kad jos rausia tokius urvus. Tas mažas paukštelis irgi nelabai rodosi bijodamas, kad paukščiai jo nepagautų ir nenupeštų kuodo. Paprastai jis lindi trobose ir, nematydamas jokio pavojaus, kartais sušunka:
— Aš karalius!
Nuo to ir kiti paukščiai dėl juoko jį vadina karaliuku.
Tačiau nė vienas paukštis taip nesidžiaugė, kaip džiaugėsi vieversys, kad nereikia klausyti karaliuko. Tik pamatys tekant saulutę, tuoj jis kyla aukštyn į orą ir gieda:
— O, kaip čia gražu! O, kaip čia smagu! O, kaip čia gražu!

Šaltinis: www.pasakos.lt

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei