Gudruolė - Pasaka broliai Grimai

Gyveno kartą neturtingas sodietis, žemės visai neturėjo, tik mažą trobelę, kurioje gyveno su savo vienturte dukteria. Kartą sako tėvui duktė: – Kažin kad paprašytume karaliaus sau sklypelio žemės? Sužinojęs apie jų neturtą, karalius padovanojo kąsnelį dirvono. Tėvas su dukteria ėmė tą dirvoną kasti, manydami ten pasisėti javų. Baigdami dirbti lauką, jie rado žemėje gryno aukso piestą.
– Klausyk, – tarė tėvas dukteriai, – už karaliaus malonę, už dovanotą žemę, atiduokim dabar jam tą piestą. Bet duktė su juo netiko sakydama:
– Tėveli, jeigu mes duosime piestą, o neduosim grūstuvo, tai gali mums liept atnešti grūstuvą, tad geriau tylėkim.
Bet tėvas jos nepaklausė, paėmė piestą, nunešė karaliui ir prašė ją priimti kaip dėkingumo ženklą už gautą iš jo lauką, kuriame jis tą daiktą rado.
Karalius paėmė piestą ir paklausė, ar nėra dar ką radęs.
– Ne, – atsakė sodietis.
Bet karalius liepė jam atnešti ir grūstuvą. Sodietis mėgino teisintis grūstuvo neradęs, bet karalius nė klausyti jo neklausė, pasodino į kalėjimą ir tik tada žadėjo paleisti, kai pristatys grūstuvą.
Kalėjimo sargai, kurie kasdien nešdavo jam duoną ir vandenį, paprastą kalinių valgį, girdėjo sodietį nuolat kartojant tuos pačius žodžius:
– O, kodėl aš nepaklausiau savo dukters! O, kodėl aš nepaklausiau savo dukters! Nuėjo jie pas karalių ir papasakojo, kad kalinys visą laiką kartojas: „O, kodėl aš nepaklausiau savo dukters!” – ir nenorįs nei gerti, nei valgyti. Karalius liepė sargams atvesti kalinį ir paklausė, ką jo duktė sakė, kad jis nuolat kartoja: „O, kodėl aš nepaklausiau savo dukters!”
Sodietis tarė:
– Ji sakė nenešti piestos, nes būsiąs pareikalautas ir grūstuvas.
– Jei tavo duktė tokia gudri, atvesk ją pas mane.
– Duktė atėjo pas karalių, ir karalius pasakė, kad ji, kaip tokia gudri, turės spėti mįslę, kurią jis užmins; jei mįslę spėtų, jis ją vestų. Mergina sutiko mįslę spėti. Tuomet karalius tarė: – Atvyk pas mane neapsivilkus ir nenuoga; neraita ir nevažiuota; ne keliu ir be kelio; ir jei mokėsi taip padaryti, aš tave vesiu.
Nuėjo ji namo, visai nusidarė – vadinas, ji buvo nuoga; paskui paėmė didelį tinklą ir gerai juo apsisupo – vadinas, buvojau nenuoga; paskui nusipirko asilą, prisirišo prie uodegos tinklą, kad galėtų ją paskui save vilkti, ir tokiu būdu ji važiavo neraita ir nevažiuota; asilas ją taip turėjo vilkti provėža, kad ji vos kojos nykščiu siektų žemę – ir tikrai rodėsi, kad ji slinko į priekį nė šalia kelio.
Kai ji taip atvyko, karalius pasakė, kad ji spėjo mįslę tikrai taip, kaip reikėjo. Jis paleido jos tėvą iš kalėjimo, vedė ją ir patikėjo jai visą karalystės iždą.
Praėjo keleri metai, ir kartą karalius išvyko žiūrėti kariuomenės. Tuo laiku prieš pat rūmus sustojo su vežimais sodiečiai, kurie buvo tik pardavę malkas; vieni važiavo jaučiais, kiti arkliais.
Vieno sodiečio kumelė atsivedė kumeliuką, bet tas kumeliukas nubėgo į šalį ir atsigulė tarp kito vežimo jaučių. Sodiečiai pradėjo ginčytis ir kelt triukšmą; jaučių savininkas būtinai norėjo pasisavinti kumeliuką sakydamas, kad jį atvedę jo jaučiai; o kitas tvirtino, kad kumeliuką atvedusi jo kumelė, todėl šis yra jo. Apie jų ginčą išgirdo karalius ir liepė atiduoti kumeliuką tam, prie kieno ratų jis gulėjo; vadinas, kumeliukas teko jaučių savininkui, o tas, kuriam atvedė kumelė, labai jo gailėjo ir verkė. Jis buvo girdėjęs, kad karalienė yra gailestinga moteriškė, kad ji pati kilusi iš neturtingų žmonių, nuėjo pas ją ir ėmė prašyti, ar nepadėtų atsiimti kumeliuko.
– Gerai, – tarė ji, – tik prižadėk manęs neišduoti, ir aš tau pasakysiu, ką reikia daryt. Rytoj anksti rytą, kai karalius žiūrės kariuomenę, atsistok vidury gatvės, per kurią teks jam važiuoti, paimk didelį tinklą ir dėkis gaudąs žuvis; trauk tinklą ir kratyk, lyg jis būtų pilnas žuvų.
Ir paskui pamokė, ką reikia atsakyti, kai karalius jo paklaus.
Putą dieną nuėjo sodietis į nurodytą vietą ir ėmė gatvėj žuvauti. Pro šalį važiuodamas pastebėjo jį karalius ir nusiuntė tarną sužinoti, ką tas pakvaišėlis daro.
Sodietis atsakė:
– Žuvis gaudau.
Tarnas klausė, kaip jis gali gaudyti ten, kur nėra vandens.
– Kaip jaučiai galėjo turėti kumeliuką, taip aš galiu sausoj vietoj pagauti žuvų. Tarnas grįžo pas karalių ir pasakė, ką buvo girdėjęs. Tada karalius liepė atvesti sodietį, pasakė, kad tuos juokus ne jis pats sugalvojęs, ir liepė prisipažinti, kas jį pamokė. Bet sodietis gynėsi kartodamas:
– Dieve sergėk, aš pats tai sugalvojau.
Tada vargšą paguldė ant šiaudų kūlio ir tol plakė, kol tas prisipažino, kad tai buvo sugalvota pačios karalienės.
Kai sugrįžo namo, karalius tarė pačiai:
– Kam tu mane apgaudinėji? Jei taip darai, nebegali būti man pati, eik ten, iš kur atėjai – į savo surūkusią lūšną.
Bet jis leido atsisveikinant pasiimti tai, kas jai buvo brangiausia ir geriausia. Ji tarė:
– Gerai, mano mielas vyre, kaip liepi, taip aš padarysiu.
Paskui ji išvirė stiprų miego gėrimą, kurį padavė karaliui atsisveikinant išgerti su ja; karalius nugėrė, didelį gurkšnį, o ji tik sriūbtelėjo. Jis tuojau užmigo, tada karalienė pašaukė tarną, liepė sušukt jį į ploną baltą drobę ir nunešti į vežimą, kuris jau laukė prie rūmų, ir nuvežė jį į savo trobelę.
Ten paguldė į savo lovą, ir jis išmiegojo visą dieną. Kai jis nubudo ir apsidairė, sušuko:
– O Viešpatie, kurgi aš esu dabar?
Ir ėmė šaukti savo tarnus, bet nieko negalėjo prisišaukti. Pagaliau priėjo prie jo pati ir tarė:
– Šviesiausias karaliau, tu liepei iš rūmų pasiimti, kas man visų brangiausia ir geriausia, todėl aš pasiėmiau tave, nes nebuvo nieko man ten brangesnio ir geresnio. Karaliui ištryško ašaros iš akių, ir jis tarė:
– Brangioji mano žmonele, tu būsi amžinai mano, o aš tavo.
Jis vėl paėmė ją į savo rūmus ir antrą kartą pakėlė vestuves. Gal ir dabar jie tebegyvena laimingai.

Šaltinis: www.pasakos.lt

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei