Prydas ir Katrytė - Pasaka broliai Grimai

Gyveno kartą berniokas, vardu Prydas, ir vedė pačią, vardu Katrytę.
Vieną rytą Prydas tarė:
— Aš eisiu, Katryt, į lauką, o tu pataisyk ką valgyti ir gerti, jei aš sugrįšiu alkanas ir ištroškęs.
— Eik, Prydai, — atsakė Katrytė, — aš viską padarysiu.
Atėjus pietų laikui, Katrytė atsinešė iš kamino dešros, padėjo ją ant keptuvės, pridėjo sviesto ir pastatė ant ugnies. Greitai dešra pradėjo čirkšti, o šeimininkė, stovėdama prie krosnies, laikė keptuvės rankeną ir galvojo: „Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti”.
Ji atsitraukė nuo krosnies, pasiėmė ąsotį, nuėjo į rūsį, atkišo statinę ir pradėjo leisti alų. Gėrėdamasi žiūrėjo į bėgantį alų ir kažkaip pamanė: „Šuo nepririštas, dar gali man dešrą nunešti. Reikia pažiūrėti!” Greitai ji užbėgo laiptais aukštyn, bet šuo jau buvo pagriebęs dešrą ir, atsitūpęs vidury aslos, ėdė. Katrytė norėjo atimti, o šuo šmukšt ir paspruko pro duris; ji šoko vytis ir nusivijo į lauką, bet šuo buvo greitesnis ir nusinešė dešrą. „Kas žuvo, tas pražuvo!”— tarė ji sau ir skubėjo grįžti į namus, bet buvo pailsus ir negalėjo greitai eiti.
Tuo laiku alus vis bėgo ir bėgo iš statinės. Katrytė beskubėdama užmiršo užkišti volę, o kai ąsotis buvo pilnas, alus pradėjo bėgti per kraštus žemėn ir tol bėgo, kol statinėj neliko nė lašo. Katrytė jau nuo laiptų pastebėjo, kas atsitiko.
— O, kad tave! — sušuko ji: Ką čia padaryti kad nepastebėtų Prydas?
Valandėlę pasvarsčiusi, atsiminė turinti ant aukšto pilną maišą kvietinių miltų ir nusprendė tais miltais išbarstyti aslą.
— Matai, — sakė ji, — kiekvienas paliktas daiktas praverčia, — užlipo ant aukšto, nusinešė maišą žemyn ir metė tiesiai ant alaus ąsočio, tas išvirto, ir Prydo gėrimas išsiliejo. — Kad žūva, tegu jau viskas žūva, — tarė ji ir ėmė barstyti miltus po visą rūsį. Išbarsčiusi visą maišą, atsistojo ant slenksčio ir, gėrėdamasi savo darbu, tarė:
— Kaip čia dabar švaru ir gražu! Apie pietus parėjo Prydas.
— Ką gi, pačiute, man pataisei pietų?
— O Prydai, — atsakė ji, — aš norėjau tau pakepti dešros, bet kol nuėjau į rūsį ir leidau alų, šuo nunešė ją nuo keptuvės, o bevaikant man šunį, visas alus išbėgo, tada ėmiau barstyti žemę kviečių miltais ir netyčia išverčiau ąsotį; bet nepyk, rūsys dabar visai jau sausas.
— Katryte, taip visai nereikėjo daryti! Nepamatei, kaip šuo nunešė dešrą, kaip alus išbėgo iš šulės, ir dar išbarstei visus mūsų geriausius miltus.
— Tiesa, Prydai, bet aš to nežinojau, kodėl tu man pirmiau nieko nesakei?
Vyras pagalvojo: „Jei pati ir toliau taip darys, tai reikia man pačiam būti nekvailam”. Jis turėjo prisirinkęs nemažą sumą dolerių, išmainė juos į auksą ir tarė pačiai:
— Matai tas geltonas šukeles, aš sudėsiu jas į puodą ir užkasiu tvarte po ėdžiomis, tik tujų neliesk, kitaip bus prastai.
— Nesirūpink, Prydai, aš jų neimsiu.
Kai Prydo nebuvo namie, atvažiavo į sodžių puodžiai ir paklausė jaunos šeimininkės, ar jai ko nereikia.
— Aš neturiu pinigų ir nieko negaliu pirkti, — atsakė ji, — bet jei jums tiktų geltonos šukelės, gal tada ką iš jūsų paimčiau.
— Geltonos šukelės? Kodėl ne, tik prašom parodyti.
— Eikite į tvartą, pakapstykite ties karvės ėdžiomis ir rasite puodą su geltonomis šukelėmis, man užginta tenai. Puodžiai nuėjo į tvartą, prakasė ir rado auksą. Jie tuoj susisėmė tą auksą ir, nieko nelaukdami, pabėgo, palikę kieme visus savo puodus. Katrytė pagalvojo, kad virtuvėj ir be to daug indų, norėdama kam nors suvartoti paliktus puodus, išdaužė jiems dugnus ir užmaustė visus dėl gražumo ant tvoros baslių aplink namus.
Pareina Prydas, mato naują pagražinimą ir klausia pačios:
— Katryt, kur gavai tuos puodus?
— Pirkau, Prydai, už tas šukeles, kurias buvai užkasęs po ėdžiomis, bet aš į tvartą nebuvau nuėjusi, pirkliai patys išsikasė.
— O Katryt, — sušuko vyras, — ką tu padarei? Juk ten buvo ne šukelės, tik grynas auksas, visas mūsų turtas! Taip nereikėjo tau daryti!
— Tiesa, Prydel, bet aš to nežinojau, kodėl tu pirmiau man nieko nesakei?
Katrytė kiek pastovėjo, pagalvojo ir tarė:
— Prydai, vykim vagis ir atsiimsime auksą.
— Pamėginkim, — atsakė Prydas, — tik pasiimk sūrio su sviestu, kad turėtum kely ko užkąsti.
— Gerai, Prydai, paimsiu.
Jie ėmė vytis, bet Prydas buvo greitesnis, ir Katrytė vis liko užpakaly. „Man dar geriau, — galvojo ji: — kai reikės grįžti, mažiau bus kelio.”
Bevydami jie priėjo kalną, o ten iš abiejų pusių kelio buvo gilios vėžės. „Aure, — pagalvojo sau Katrytė, — kaip čia visa žemė sudraskyta, suraižyta ir sumaigyta! Ji niekados nebeatsitaisys.”
Pasigailėjusi ji ėmė ir ištepė su sviestu abidvi vėžes, kad ratai per daug jų nemygtų, o kai lenkėsi, iškrito vienas sūris ir nuriedėjo nuo kalno.
„Gana, kad vieną kartą užlipau, antrą kartą nebelipsiu, tegu kitas sūris jį atveda.” Tai pasakiusi, ji ėmė ir paleido nuo kalno kitą sūrį. Bet sūriai negrįžo; tada ji numetė trečią sūrį, manydama, kad tie laukia draugo ir vieni nenori eiti. Bet kai ir tie negrįžo, tada ji sau tarė: „Kas čia gali būti?
Gal eiti. Trečias sūris paklydo, reikia mest ketvirtą, kad juos pašauktų”. Bet ketvirtas laimėjo ne daugiau kaip ir trečias. — Katrytė numėtė nuo kalno penktą, šeštą sūrį — tie buvo paskutiniai. Kiek laiko stovėjo ir laukė jų ateinant, bet jie vis nėjo, ir ji piktai sušuko:
— Jūs tiktumėt siųsti mirties šaukti; nemanykite, kad aš jūsų lauksiu! Aš eisiu savo keliu, o jūs galėsite mane vytis, turit jaunesnes kojas.
Katrytė ėjo toliau ir netrukus pavijo Prydą, tas išalkęs seniai jaujos laukė.
— Duok man dabar, ką turi pasiėmusi. Ji padavė jam sausą duoną.
— O kur sviestas ir sūris?
— O Prydel, — atsakė Katrytė, — su sviestu aš ištepiau vėžes, o sūriai greitai grįš; vienas man nuriedėjo žemyn, tai kitus nusiunčiau jo pašaukti.
— O Katryte, kam gi tu su sviestu tepei kelią ir sūrius ritai nuo kalno? Taip nereikėjo daryti!
— Tiesa, Prydai, bet aš to nežinojau, kodėl tu pirmiau man nieko nesakei?
Pavalgė jie sausos duonos, ir Prydas sako:
— Ar uždarei, Katryt, išeidama duris?
— Ne, Prydai, kodėl tu pirmiau man nieko nesakei?
— Tai grįžk ir gerai užrakink namus; eidama atsinešk ką valgyti, aš tavęs čia lauksiu.
Katrytė ėjo namo ir kely galvojo: „Prydas nori ko kito, turbūt sūris su sviestu jam netinka; atnešiu jam valgyti pilną skarelę džiovintų kriaušių ir gerti ąsotį acto”. Ji užrakino tuščio aukšto duris, o pirkios duris išėmė iš staktų, užsidėjo ant pečių ir išėjo, tardama: „Jei aš išsinešiu duris, tai į namus niekas juk negalės įeiti”. Eiti ji nesiskubino, galvodama: „Bent Prydas geriau pailsės”.
Pagaliau priėjo vyrą ir sako:
— Še tau duris, gali pats namus saugoti.
— O Dieve brangus, kokia gudri mano pati! —- sušuko jis. — Tuščią aukštą užrakino, o pirkios duris pasiėmė su savim, vadinas, kas tik norės, tas galės eiti į namus. Grįžti namo dabar jau vėlu, pati atnešei čia duris, tai nešk ir toliau.
Duris galėsiu nešti, bet kriaušės su ąsočiu bus man per sunku, pakabinsiu ant durų, tegu jos neša.
Pagaliau jie priėjo mišką ir pradėjo ieškoti vagių, tik niekur negalėjo rasti. Sutemus įlipo į medį ir norėjo ten nakvoti, tuojau pamatė einant per mišką žmones kurie moka išsivesti tuos, kad nenori kartu eiti, ir rasti dar nepamestus daiktus. Jie susėdo kaip tik po tuo pačiu medžiu, kur buvo Prydas su Katryte, susikūrė ugnį ir ėmė tartis, kaip pasidalyti grobį. Prydas nulipo kita puse žemėn, prisirinko akmenų, vėl įlipo į medį ir pradėjo svaidyti į vagis. Bet akmenys lėkė pro šalį, o vagys sakė:
— Greit bus rytas, vėjas eglių skujas krečia. Katrytė vis dar tebelaikė ant pečių duris, tos baisiai ją spaudė, o ji manė, kad Čia kaltos kriaušės, ir tarė:
— Prydel, aš mesiu kriaušes! –
— Ne, Katryt, truputį palauk, — atsakė tas, — nemesk, kad mūsų nepamatytų!
— Bet jos baisiai sunkios, mesiu!
— Tai mesk, kad taip nori!
Kriaušės ėmė kristi šlamėdamos tarp šakų, o vagys apačioje šneka:
— Aure paukščiai krabžda.
Bet durys vis tiek dar spaudė pečius, ir ji tarė:
— O Prydel, aš liesiu actą.
— Ne, neliek, dar gali mus pamatyti.
— O Prydel, aš nebegaliu, man labai sunku!
— Tai liek, kad taip nori! Beliedama ji aptėškė ir vagis.
— Aure rasa nuo medžių krinta, — sakė jie.
„Ar ne durys taip mane spaudžia”, — galop pagalvojo Katrytė ir tarė:
— Aš leisiu ir duris.
— Ne, neleisk, kitaip mus pamatys.
— Bet, Prydel, aš nebegaliu jų nuturėti, baisiai mane spaudžia.
— Pakentėk, Katryt, pamėgink dar paturėti!
— Ne, Prydel, aš leisiu.
— Tai leisk, kad taip nori! — atsakė supykęs Prydas. Durys bildėdamos nubrazdėjo žemėn, vagys tiktai suriko:
Čia jau pats velnias lipa iš medžio! -— šoko bėgti, kur tik kas galėdamas, ir paliko visą grobį.
O tie, išlipę iš medžio anksti rytą, rado visą savo auksą Ir parsinešė namo.
Parėjus namo, Prydas tarė:
— Dabar, Katryte, turi jau imtis darbo.
— Gerai, Prydel, reiks pradėti, eisiu į lauką rugių pjauti.
Nuėjo Katrytė į lauką ir svarsto: „Ką čia pirma daryt — pavalgyti ar pamiegoti prieš pjaunant?
Geriau pavalgysiu”. Valgant ją pradėjo imti miegas, o kai priėjo prie darbo, visai užmigo ir, bemojuodama per miegus su pjautuvu, susipjaustė visus drabužius. Atbudusi po ilgo miego, pamatė esanti visai be drabužių ir klausia savęs:
— Ar čia aš, ar ne aš? Ne, čia ne aš!
Sutemus parbėgo jį į sodžių, pasibeldė į savo namų langą ir sušuko:
— Prydai!
— Kas ten?
— Pasakyk, ar Katrytė namie?
— Namie, — atsakė vyras, — ji namie ir seniai miega.
— Vadinas, aš namie, — ir ji nubėgo. Kely ji sutiko vagis, einančius vogti. Ji tarė:
— Gal norite, aš jums padėsiu vogti.
Vagys manė, kad ji žinanti, kur kieno kas padėta, ir pasiėmė kartu. Katrytė ėjo pro namus ir šaukė:
— Žmonės, žmonės, ar jūs ką turite? Mes norime apvogti!
„Toks bandžius dar gali mus įklampinti”, — pagalvojo vagys ir nutarė kaip nors jos atsikratyti.
Tada jie jai tarė:
— Už kaimo klebonas turi lauką ropių, tu nueik ir mums prirauk.
Katrytė paklausė, nuėjo į lauką, bet atsisėdusi tarp ropių taip sutingo, jog nebenorėjo iš jų keltis.
Pro šalį ėjo keleivis ir pamanė, kad ten pats velnias ropėse kapstosi. Greitai nubėgo jis pas kunigą ir pasakė, kad nelabasis į ropes įlindęs.
— O Viešpatie! — sušuko kunigas. — Aš šlubas, nepaeinu ir negaliu jo išvyti.
— Aš nešte jus nunešiu, — šis atsakė ir nunešė užsidėjęs ant pečių kunigą.
Prisiartinus jiems prie ropių, Katrytė pakilo nuo žemės. Ir kaip ims bėgti atgal, bet kunigas, nors ir šlubuodamas, iš baimės bėgo daug greičiau, kaip tas keleivis su sveikomis kojomis.

Šaltinis: www.pasakos.lt

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei