Lokio kailis - Pasaka broliai Grimai

Buvo kartą jaunas berniokas, įstojo į kariuomenę tarnauti, paskui išėjo į karą ir labai narsiai mušėsi: kur krito kulkos kaip kruša, ten jis visados pirmas. Kol buvo karas, viskas ėjo gerai, bet sudarius taiką, buvo atleistas, ir viršininkas pasakė, kad jis galintis eiti, kur nori. Tėvai išmirė, savo pastogės neturėjo, todėl nukeliavo pas brolius ir prašė jį palaikyti, kol prasidės kitas karas.
Bet broliai buvo kietos širdies ir atsakė:
— Kur mes galim tave laikyti, pats rūpinkis savim. Kareivis nieko daugiau neturėjo, tik šautuvą, užsidėjo jį ant pečių ir iškeliavo. Po kiek laiko priėjo nemažą aikštę, ten stovėjo keli medžiai, išaugę ratu, atsisėdo jis po tais medžiais nuliūdęs ir ėmė galvoti apie savo dalią. „Pinigų neturiu, — galvoja jis, — amato jokio daugiau nemoku, tik kariauti, o kai dabar taikos metas, aš niekam nereikalingas. Matau, gausiu badu pastipti.” Staiga kažkas netoli sutraškėjo, jis grįžt, gi žiūri — stovi nepažįstamas žmogus, apsivilkęs žaliais drabužiais, pažiūrėti švankus, bet su bjauriomis
arklio kojomis.
— Žinau, ko tau trūksta, — prabilo nepažįstamasis, — pinigų ir turto turėsi tiek, kiek negalėsi išleisti, tik noriu pirma žinoti, ar nesi koks bailys, kad be reikalo nebūtų išmesti mano pinigai.
— Kaip kareivis gali būti bailys? — atrėžė tas. — Kad nori, išbandyk.
— Gerai, — atsakė anas, — atsigręžk į užpakalį.
Kareivis atsigręžė, gi žiuri — didžiausias lokys maurodamas į jį beeinantis.
— Palauk, — sušuko kareivis, — aš tau pakasysiu nosį, tada nebenorėsi man mauroti.
Prisitaikė, šovė į galvą, ir lokys negyvas išvirto.
— Matau, esi drąsus, — pasakė nepažįstamasis, — bet turi dar vieną dalyką išpildyti.
— Jei tai nebus priešingą mano vėlės išganymui, — atsiliepė kareivis, supratęs, kas prieš jį stovi, — kitaip už jokius pinigus nesutiksiu.
— Pats pamatysi, — atsakė žalias ponaitis: — per septynerius metus nesiprausk, nesišukuok, nepjaustyk nagų ir nekalbėk poterių. Jei tinki, duosiu tau drabužius, kuriuos turėsi dėvėti per visą tą laiką. Jei per tuos septynerius metus numirsi, būsi mano, o jei išliksi gyvas, būsi laisvas ir turtingas visą gyvenimą.
Kareivis pagalvojo apie didelį savo vargą, atsiminė, kiek kartų giltinė jam žiūrėjo į akis, nusprendė dar kartą pabandyti ir sutiko. Velnias nusivilko žalią drabužį, padavė kareiviui ir pasakė:
— Jei tu užsivilksi tą drabužį ir įkiši ranką į kišenę, visados pilną saują pinigų rasi.
Paskui numovė lokiui kailį ir tarė:
— Čia bus tavo apsiaustas ir patalas, į jokį kitą patalą negali gultis. Ir dėl to apvalkalo turėsi vadintis Lokio Kailis.
Sulig tais žodžiais velnias išnyko. Kareivis užsivilko žalią drabužį, tuojau įkišo ranką į kišenę ir pamatė, kad velnias tiesą sakė. Paskui užsisiautė ant pečių lokio kailį ir ėmė eiti per žmones, niekur nepraleisdamas progos pasilinksminti ir išmesti didžiausią krūvą pinigų. Pirmais metais jis atrodė šiaip taip, o antrais jau buvo panašus į bjauriausią baidyklę. Plaukai apdengė visą veidą, barzda susivėlė į veltinį, nagai išaugo beveik per sieksnį, o ant veido prisirinko tiek purvo, jog pasėti javai būtų išdygę. Kas jį pamatydavo, tas nuo jo bėgdavo. Bet jis visur pavargėliams gausiai dalijo pinigus, prašydamas už jį melstis, kad per tuos septynerius metus nemirtų, už viską brangiai mokėjo, todėl vis šiaip taip gaudavo pastogę. Ketvirtais metais vieno viešbučio šeimininkas ne tik nenorėjo jo priimti pas save, bet nenorėjo duoti vietos nei arklidėj, kad neišbaidytų jo arklių. Bet kai pakeleivis, įkišęs ranką į kišenę, pasėmė pilną saują dukatų, šeimininkas suminkštėjo ir davė mažą kambarėlį, nuo namų užpakalio; tačiau svečias turėjo prižadėti niekur nesirodyti, kad tie namai neįgytų negero garso.
Kai Lokio Kailis vakare sėdėjo vienas ir galvojo, kaip greičiau sulaukti tų septynerių metų pabaigos, išgirdo gretimam kambary kažką balsu dejuojant. Jis turėjo gailestingą širdį, atidarė duris ir pamatė verkiant seną žmogų, susiėmusį rankomis galvą. Pastebėjęs Lokio Kailį, žmogus pašoko ir buvo bebėgantis. Bet išgirdęs žmogaus balsą, susilaikė ir, pakalbintas maloniais žodžiais, pasipasakojo savo bėdą. Pasirodė, kad jo turtas palengva išnykęs, jis su dukterimis sunkai gyvenęs, galop taip pavargęs, jog nebegalėjęs užsimokėti šeimininkui, kuris pradėjęs jį baidyti kalėjimu.
— Jei tik tokia bėda, — tarė Lokio Kailis, — tai prašom nesirūpinti, turiu pinigų užtektinai.
Jis liepė pašaukti šeimininką, užmokėjo už nelaimingąjį ir dar jam įbruko į kišenę maišiuką aukso.
Išsivadavęs iš bėdos, tas senas žmogus nebežinojo, kuo atsidėkoti.
— Eikš su manim, — tarė jis jam, — mano dukterys labai gražios, išsirink vieną iš jų už pačią. Kai išgirs, ką man padarei, negalės atsisakyti. Tiesa, atrodai kiek baisokas, bet pati tave apdoros.
Lokio Kailiui tas patiko, ir jis nuėjo su juo. Pamačiusi jo veidą, vyresnioji duktė persigando, suriko ir pabėgo. Nors antroji nepabėgo, bet, apžiūrėjusįjį nuo galvos iki kojų, tarė:
— Kaip galiu imti vyrą, nepanašų į žmogų. Man geriau patiko anas skustas lokys, kur čia buvo andai atvestas rodyti ir dėjosi žmogum; bent buvo užsivilkęs husarų apsiaustą ir užsimovęs pirštines. Kad jis tebūtų bjaurus, galėčiau prie jo priprasti.
Bet jaunoji duktė pasakė:
— Mielas tėveli, jis turi būti geras žmogus, jei jus iš bėdos. išvadavo, o kad prižadėjai vieną iš mūsų už jo leisti, tai reikia pildyti žodį.
Gaila, kad Lokio Kailio veidas buvo aptrauktas purvu ir apdengtas plaukais, kitaip būtum galėjęs matyti, kaip nudžiugo jo širdis, kai išgirdo tuos žodžius. Jis nusimovė nuo piršto žiedą, perlaužė perpus, vieną pusę padavė jai, o kitą sau pasiliko. Jos pusėj parašė savo vardą, o savo pusėj jos vardą ir prašė jai paliktąją pusę gerai saugoti. Paskui jis atsisveikino ir tarė:
— Aš turiu dar trejus metus klaidžioti, ir jei nebegrįšiu, tu būsi laisva, nes aš būsiu miręs. Bet prašyk Dievo, kad jis mane sveiką laikytų.
Nelaiminga mergaitė ėmė dėvėti juodais drabužiais, ir kai prisimindavo savo jaunikį, visados jai iš akių trykšdavo ašaros. O jos seserys iš to tik juokėsi.
— Saugokis, — sakė vyresnioji, — kad jis tau nesušertų su savo letena, kai tu jam duosi ranką.
— Atsimink, — sakė antroji, — kad lokiai mėgsta saldžius daiktus ir, jei tu jam patiksi, gali tave suėsti.
— Rūpinkis visados jam įtikti, — vėl juokavo vyresnioji, — kitaip jis ims mauroti.
Antroji vėl kišo liežuvį:
— Vestuvės turės būti linksmos, juk lokiai puikiai šoka. O ta vargšė tylėjo ir neklausė, ką jos sakė. Tuo tarpu
Lokio Kailis keliavo per žmones, darė gerus darbus ir gausiai šelpė pavargėlius, kad jie už jį melstųsi. Pagaliau atėjo septintųjų metų paskutinė diena, vėl nuėjo į tą aikštę, kur augo medžiai ratu, ir ten atsisėdo. Netrukus sušvilpė vėjas, ir atsistojo velnias prieš jį. Pažiūrėjo kipšas piktai, paskui numetė jo seną drabužį ir pareikalavo savo žaliojo.
— Ne, dar truputį palauk, — atsakė Lokio Kailis: — pirma mane nuvalyk.
Noroms nenoroms velnias atnešė vandens, nuprausė jį, sušukavo ir nupjaustė nagus. Vėl buvo puikus karys ir dar gražesnis kaip pirma.
Kai nelabasis atsitraukė, kareivis pasidarė visai smagus. Jis nuėjo į miestą, pasisiuvo puikius aksomo drabužius, įsisėdo į karietą, pakinkytą ketvertu, ir nuvažiavo į jaunosios namus. Niekas jo nepažino, tėvas palaikė pulkininku ir nuvedė į kambarį, kur sėdėjo jo dukterys. Jis gavo atsisėsti tarp abiejų vyresniųjų, tos ėmė jam pilti vyną, duoti gardžiausius kąsnelius, ir joms rodėsi, kad gražesnio vyro jos niekados nebuvo mačiusios. O jo mergelė sėdėjo juodai
apsidariusi, nepakeldama akių ir nesakydama nė žodžio. Kai pagaliau tėvas paklausė, ar nenorėtų vesti kurios jo dukters, abi vyresniosios pašoko iš vietų, nubėgo į savo kambarius ir ėmė taisytis puikiausiais drabužiais, nes kiekviena tikėjosi, kad ji bus išrinkta.
Palikęs vienas su savo mergaite, nepažįstamasis išsiėmė savo žiedo pusę, įmetė į vyno taurę ir padavė jai. Ji paėmė taurę ir išgėrė vyną; tada pastebėjo ant dugno žiedo pusę ir visa nutirpo. Ji paėmė savo pusę, kurią nešiojo pririšusi prie juostelės ant kaklo, sudėjo kartu, ir pasirodė, kad abidvi pusės tinka prie viena kitos. Tada jis tarė:
Aš esu tavo jaunikis, tas pats Lokio Kailis, bet iš Dievo malonės vėl tapau panašus į žmogų ir nusivaliau.
Priėjo prie jos, apkabino ir pabučiavo. Tuo tarpu abi puikiai išsipuošusios seserys atėjo į kambarį, bet kai sužinojo, kad tas gražus jaunikaitis atiteko jaunėlei, jos iš piktumo išbėgo iš namų; viena prisigirdė šuliny, kita pasikorė ant medžio. Vakare kažkas pasibeldė į duris, ir jas atidaręs jaunikis pamatė pažįstamą žaliai apsivilkusį kipšą, kuris jam pasakė:
— Už tavo vieną vėlę dabar gavau dvi.

Šaltinis: www.pasakos.lt

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei