Mėlyna žvakelė - Pasaka broliai Grimai

Vienas kareivis teisingai tarnavo karaliui ilgus metus, bet kai pasibaigė karas ir jis nuo žaizdų toliau nebegalėjo tarnauti, karalius jam pasakė: — Dabar gali eiti namo, man daugiau esi nebereikalingas; algos taip pat daugiau nebegausi, atlyginimą gauna tik tas, kas tarnauja.
Kareivis nežinojo, kaip toliau gyventi, ir susirūpinęs iškeliavo. Ėjo jis visą dieną ir vakare priėjo girią. Visai sutemus, pamatė žiburį, nuėjo lig tos vietos ir rado namelius, kur gyveno ragana.
— Duok man nakvynę ir kiek užkąsti, — tarė jis jai, — kitaip mirsiu badu. — O! — atsakė ji.
— Kas ką duoda pabėgusiam kareiviui? Bet pasigailėsiu tavęs ir priimsiu, jei išpildysi, ko norėsi.
— Ko gi nori? — paklausė kareivis.
— Rytoj apkask man sodą.
Kareivis sutiko ir visą kitą dieną iš širdies dirbo, bet lig vakaro pabaigti negalėjo.
— Matau, — tarė ragana, — kad iš tavo darbo šiandien nieko nebebus, bet dar palaikysiu vieną naktį, užtat rytoj man suskaldysi vežimą malkų.
Kareivis dirbo tą darbą visą dieną, ir vakare ragana leido dar vieną naktį gulėti.
— Rytoj atliksi man nedidelį darbą: už mano namų yra senas išdžiūvęs šulinys, ten įkrito mano žvakė, ji dega mėlyna šviesa ir negęsta, tai išimk man ją vėl.
Putą dieną ragana nuvedė jį prie šulinio ir įleido su kraite. Jis rado mėlyną žvakę ir davė ženklą, kad trauktų vėl atgal. Ji ėmė traukti aukštyn ir, kai pritraukė prie krašto, ištiesė ranką žemyn, norėdama paimti žvakę.
— Ne, — tarė jis, supratęs jos piktą norą, — tol negausi žvakės, kol neatsistosiu abiem kojom ant žemės.
Ragana papyko, paleido kraitę atgal ir nuėjo nuo šulinio.
Kareivis nukrito į šlapią šulinio dugną, bet nesusikūlė. Mėlyna žvakelė vis degė, tik kokia jam buvo iš to nauda? Jis matė, kad nuo giltinės nebeišsisuks. Sėdėjo ten kiek laiko nuliūdęs, paskui netyčia kyštelėjo ranką į kišenę ir rado pypkę, kuri buvo pusiau prikimšta tabokos.
„Paskutinė mano paguoda”, — pagalvojo jis, prisidegė su ta žvake ir ėmė rūkyti. Pasklidus dūmams po visą šulinį, staiga atsirado mažas juodas žmogelis ir jo paklausė:
— Ką, šeimininke, liepsi?
— Ką galiu tau liepti? — atsakė nustebintas kareivis.
— Padarysiu viską, — tarė žmogelis, — ką tik man įsakysi.
— Gerai, — pasakė kareivis, — iškelk mane iš šulinio. Žmogelis paėmė jį už rankos ir ėmė vesti urvu, bet nepamiršo paimti tos mėlynos žvakės. Vesdamas parodė raganos surinktus ir paslėptus turtus, ir kareivis pasiėmė tiek aukso, kiek galėjo panešti. Kai jis buvojau viršuj, tarė žmonės:
— Dabar eik, surišk tą raganą ir nuvesk į teismą. Neilgai trukus, baisiai staugdama, pralėkė ji kaip vėjas raita ant laukinės katės pro šalį, vėl netrukus sugrįžo žmogelis ir pasakė:
— Viskas padaryta, ragana kaba jau kartuvėse. Ką, šeimininke, liepsi toliau?
— Tuo tarpu nieko, — atsakė kareivis, — gali eiti namo, tik tuojau atvyk, kai pašauksiu.
— Nereikės nei šaukti, — tarė žmogelis: — tik užsidek pypkę su ta mėlyna žvake, aš gakt ir pas tave. — Paskui jis išnyko jam iš akių.
Kareivis sugrįžo į miestą, iš kurio buvo išėjęs. Jis sustojo geriausiam viešbuty, užsisakė brangius drabužius ir šeimininkui liepė duoti puikiausią kambarį. Tada pasišaukė juodą žmogelį ir sako:
— Tarnavau teisingai karaliui, bet jis mane išvarė, kad nudvėsčiau badu, todėl dabar noriu atkeršyti.
— Ką turiu padaryti? — paklausė nykštukas.
— Vėlai vakare, kai karalaitė bus jau atsigulusi, atnešk man įą miegančią, tegu ji čia mergos vietoj patarnauja.
Žmogelis atsakė:
— Man tai lengvas daiktas, o tau pavojingas; jei sužinotų, būtų tau riesta.
Kai išmušė dvyliktą, atsidarė durys, ir žmogelis įnešė karalaitę.
— A, tu čia? — sušuko kareivis. — Tuojau prie darbo! Imk šluotą ir pašluok kambarį.
Kai pašlavė, pasišaukė prie savo krėslo, ištiesė jai kojas ir pasakė:
— Nutrauk man batus!
Paskui tėškė juos jai į veidą, liepė pakelti, nuvalyti ir nušveisti. Tačiau ji darė viską, ką jis liepė, tylėdama ir nuleidusi akis. Su pirmaisiais gaidžiais žmogelis nunešė ją vėl į karaliaus pilį ir paguldė į lovą.
Atsikėlusi kitą rytą, karalaitė nuėjo pas savo tėvą ir pasipasakojo sapnavusi keistą sapną:
— Kaip žaibas kažkas nunešė mane per gatves į vieno kareivio kambarį, ten jam turėjau vietoj mergos tarnauti ir visus juodus darbus dirbti — buvo sapnas, bet esu taip nuvargus, lyg tikrai būčiau viską dirbus.
— Gal čia tikrai taip buvo, — tarė karalius, — todėl prisipilk pilną kišenę žirnių ir kišenėj padaryk skylutę; jei tave vėl neštų, žirniai byrėtų ir paliktų gatvėj pėdsaką.
Taip kalbant karaliui, žmogelis stovėjo nematomas arti ir viską girdėjo. Kai jis naktį vėl nešė miegančią karalaitę gatvėmis, išbyrėjo iš kišenės keli žirniai, bet jie pėdsako negalėjo padaryti, nes tas gudrus žmogelis visose gatvėse buvo pirma pribarstęs žirnių. O karalaitė lig gaidžių vėl turėjo tarnaitės darbus dirbti.
Kitą rytą karalius išsiuntė žmones ieškoti pėdsako, bet tai buvo veltui, nes visose gatvėse beturčių vaikai sutūpę rinko žirnius, kalbėdamiesi: „Šią naktį lijo žirniais”.
— Turim ką kita sugalvoti, — tarė karalius: — eidama gulti, nesimauk šlepečių, o prieš grįždama atgal vieną ten paslėpk; aš ją surasiu.
Juodasis žmogelis girdėjo, ką liepė padaryti karalius, ir, kai kareivis pareikalavo atnešti karalaitę, jis mėgino jį nuo to atkalbėti, teisindamasis nemokantis nukreipti tų pinklių ir sakydamas, kad jam būtų negerai, jei atsirastų pas jį šlepetė.
— Daryk, ką sakau, — atkirto kareivis, ir karalaitė gavo trečią naktį mergos vietoj tarnauti; bet prieš grįždama ji paslėpė vieną šlepetę po lova.
Kitą rytą karalius liepė po visą miestą ieškoti dukters šlepetės, ją rado pas tą kareivį, o patį kareivį, nors ir buvo, žmogelio pamokytas, išbėgęs iš mieštoj pavijo ir įmetė į kalėjimą.
Bėgdamas jis buvo pamiršęs geriausius savo daiktus, mėlyną žvakelę ir auksą, ir dabar kišenėj teturėjo vieną dukatą. Kai jis surakintas stovėjo prie kalėjimo lango, pamatė einant pro šalį vieną savo draugą. Pabarškinęs į stiklą, prisišaukė jį ir tarė:
— Būk toks geras ir atnešk man mažą ryšelį, paliktą viešbuty, gausi už tai vieną dukatą.
Draugas nubėgo ir atnešė jam tą ryšelį. Palikęs vienas, užsidegė pypkę ir pašaukė juodą žmogelį.
— Nebijok, — tarė jis savo šeimininkui, — eik, kur jie ves, ir nesipriešink, tik pasiimk mėlyną žvakelę.
Kitą dieną buvo sušauktas teismas, ir, nors kareivis nieko pikto nebuvo padaręs, buvo nuteistas nužudyti. Po teismo jis paprašė karaliaus suteikti jam paskutinę malonę.
— Kokią? — paklausė karalius.
— Noriu eidamas išrūkyti dar vieną pypkę.
— Gali sau tris rūkyti, — atsakė karalius, — bet nemanyk, kad dovanočiau tau gyvybę.
Išsiėmė kareivis iš kišenės pypkę ir užsidegė su mėlyna žvake. Tik patraukė kelis dūmus, tuojau atsirado žmogelis su lazda rankoj ir paklausė:
Ką, šeimininke, liepsi?
— Džiauk neteisingus teisėjus ir jų raštininkus, negailėk nė karta taip pasileges.
Pradėjo žmogelis švaistytis su lazda, ir kam teko, tas griuvo žemėn. Išsigando karalius ir ėmė prašyti dovanoti, žadėdamas kareiviui atiduoti dukterį ir visą karalystę, kad tik pats gyvas išliktų.

Šaltinis: www.pasakos.lt

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei