Laimingasis ansas - Pasaka broliai Grimai

Buvo kartą toks laimingas anselis. Vės sa gyvenima, kad ir kas notikto, jis tik juo kėsisau ir džiūgavo.

Vos gines kartą iškrito išlovos. O motinanus juo kositari. Kokia laimė, mėliausias anselį. Juklova galėjo būtė augštą kį pspinta.

Tada būtumkrytės daugskau žiau ir susilaugės ranka. Ak, bet ir laimingas tu anselį. Ir anselis visam gyvenimui įsidėjo tai įgalvo. Motinas žodžiai nepasimiršta.

Kaip auko, kartai satsitik davo, kad kas nors pataikidavo jam akmeniu įgalvo. Tada jis džiūgdavosi, kad ak muo buvo tik toks ir nedidesnis. Anselis visada buvo smagus. Švilpavodai nele, džiūgėsi, kad švėčia saulė ir kad lyja džiūgėsi.

Ir kad sninga. Kai kiek su auko, kad jau galėjo paliktinamus ir ješkoti darbu, vos išėjas produris, pakliuvo pamoto ciklu. Lūžus sikoje, suplėši tos kelnis, ligoninė.

O anselis tik džiūgėsi sakydamas. Kai gerai, kad išai gyne skelnis buvo lagaminė. Juk ir jas būtų suplėčia. O tos enosios, jau vis tiek buvo senos.

Ko jas ugija, vėl anselis leidosi į kelia ir rado meistra, paskūry išdirbų 17 metus. Kartanotiko taip, kad tarbai sušalti, jam teko gyrija kirsti medžius. Per pusričius netičia užmigo ir konė mirtinai sušalo. Vos gyva anselį rado gyrininkas.

Tai džiūgėsi tada jis. Kaip gerai, saki, kad pažadinot manė, juk tokie mes peigė galiai umirtinai sušalti. Pasibaigų 17 metums meistras stari. Kokis darbas, toks ir atligis.

Tavo darbas buvo tikras žoviesys. Todėl geriausias atligis užji, žasis. Ir už 17 metus tarnystės davėjam žasis. Kad giepsiį žiūgė anselis žasis, pamanėsau, tai nostabu iškeisųje į paršelį.

Užauginės į iškeisų į veršiuką. Užauginės karve iškeisų į kumeliuką. Užauginės ristūna iškeisų jauksų gabala ir busiu turtingas. Arbas su valgisų tazžasi, nes žasis kevsnii mėgstų už vis labiausiai.

Ir dar pasimušiu kelniukį šiandęs žasis plungsmomis žijemai jos gerai šildo. Tikrai ir rako džiaugtis. Ir anselis patraukė namo pasmotojote. Pakėlesė švilpavo paukščiai, čvietė saulė, jis prisėdo pomeįdžių atipusti, paliaidų žasi, o toji įmė ir pabėgo.

Anselis vyjosi jā galuką, bet paskoj grįžo atgal pomeįdžių svarstydamas. Bais visiadaiktas žasis. Va, jei būtų arkliys. Galiu tik džiaugtis, kad nearklių būtų, tad atai būtų buvia piktą.

Pradžiugės dar valandėlė nomigo ir patraukė toliau. Namose buvo gerą. Ir motulėj viskas klojasi pūjkiausiai. Anselis džiaugėsi ir ilsėjusi atsisėjdes sodė.

Bet potri jų dienų užėjo karas. Ir jį pašaukė į karėvius. Kai gerai motute, saki Anselis, kad karas neprasidėjo prieš tris dienas. Būčiau nėj nepabuvės čia tai pilgai.

Karėjiam pašauje viena koja, bet lykontra. Bebėjų būtų kur kas blogiau, tada iš vis negalėtų paėti. Tai džiaugėsi Anselis. O kai je pralaymejo karą, Anselis saki.

Galim tik džiaugtis motute, kad nėlai mejumi. Nes tada mūsų karalius būtų pasijutęs stiprus, ir greitai vėl pradėjas naujakara. Ir panoro Anselis vesti. Ir gavo išmono stokė lingsma, bet nėlabai darbšė lyzelė.

Labiausiai jei patikdavo gulėti Ansofos. Tagų Anselis verda valgyti, šluoja troba ir skalbė baltinius. Bet užtati į visą dieną dainuodavo ir buvolingsma. O kad dainuod gražiai mokėjo, tai Anselis lyko labai patenkintas.

Kokė man laimi, saki, turėti tokia smagė žmona. Jukur kas blogiau būtų laikyti oži troboje. Istiklaužitų baldus ir nebūtų iš jo jokios naudos. Ir dainuoti nemokėtų.

Ir laimingasgi aš Anselis. Tačiau lyzelė diė pabėgo. Atsirado toks gražus vyriokas, kuri sprekiavo kelerai šis ir šukomis. Ir turėjo dvikojas, o ne viena kaip Anselis.

Ir buvo penkerėys metais jaunesnis. Ir padavanojo lyzelėj trėjas margas šukas. Pasieme jis lyzelė į Italija į savo tevinė. Žinė Anselis viena diena verki.

Bet paskui tarisau. Nieko tokio, virti dabar bereikės tik vienam, troba paliksiu nešluota, ir niekas nebegalės manės palikti. Nose pirksiu paupšteli, jis irgi moka geduoti.

Tai per padarim. Tiesa paupštelis jam irgi įskrido. Nieko tokio, dabar Anselis klausėsi paupšiu sodė. Jei irgi labai gražiai geduojo.

Tai per praėjo gyvenimas, o Anselis visada buvo laimingas, kad ir kas notiktu. Paskui atėjo laikas mirti. Gražiaus būtą gyvenimą, saky Anselis. Gyvenau jų gai, ir man visada sėkėsi.

Lijo neperdaugiausia. Apskritai paėmus ir daržia visada užaudavo reikėmu daržoviu. Ir viena koja man šiaip ar tai priliko. Ak, kok slimingas gyvenimas, kok slimingas.

Tai pisau manė, toksis buvo. Anselis. Ir šito iš jo ne timsi.

Šaltinis: www.vaikams.lt

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei