Nuostabus muzikantas - Pasaka broliai Grimai

Gyveno kitados pasauly nuostabus muzikantas. Atsitiko jam kartą vienam per mišką eiti; eidamas apie viską galvojo, o kada nebeturėjo ką galvoti, tarė sau:
— Ilgu man vienam miške, reikia pasišaukti draugą. Nusiėmęs nuo nugaros griežynę, jis pradėjo griežti, net medžiai linko. Netrukus iš tankynės išbėgo vilkas.
— A, vilkas bėga, ne tokio draugo aš norėjau, — pasakė muzikantas.
Bet vilkas prisiartino ir tarė:
— Mielas muzikante, kaip tu puikiai grieži! Ir aš labai norėčiau taip išmokti. — Išmokti gali greitai, — atsakė muzikantas, — bet turėsi daryti viską, ką aš tau liepsiu.
—Gerai — aš tavęs klausysiu kaip mokinys mokytojo.
Muzikantas liepė jam eiti paskui; jie paėjo kiek kartu ir priėjo nukirstą ąžuolą, kuris per vidurį buvo praskeltas, ir į plyšį įspraustas akmuo.
— Žiūrėk čia, — sako muzikantas: — jei nori išmokti griežti, kišk savo pirmutines kojas į tą plyšį.
Vilkas paklausė, o muzikantas staiga išmetė akmenį, ir vilkui kojas taip sužnybo, jog jis nė iš vietos negalėjo pasijudinti.
— Palauk čia kol aš pagrįšiu, — pasakė muzikantas ir nuėjo savo keliu.
Po valandėlės jis vėl tarė sau:
— Ilgu man čia vienam miške, reikia pasišaukti draugą. Paėmė savo griežynę ir pradėjo vėl griežti. Netrukus jis pamatė beslenkant už medžių lapę.
— A, lapė, — pasakė muzikantas, — ne tokio aš laukiau draugo.
Pribėgusi lapė tarė:
— Mielas muzikante, kaip tu puikiai grieži! Ir aš labai norėčiau taip išmokti.
— Tai daug laiko neatims, — atsakė muzikantas, — bet turėsi daryti viską, ką aš tau liepsiu!
— Gerai, — tarė lapė, — aš tavęs klausysiu kaip mokinys savo mokytojo.
— Sek paskum mane.
Netrukus jie priėjo taką, kuris iš abiejų pusių buvo apaugęs aukštais krūmais. Čia muzikantas sustojo, prilenkė iš vienos pusės tako lazdyną prie žemės ir su koja primynė viršūnę; paskui palenkė kitą lazdyną iš antros pusės ir sako:
— Štai, lapute, jei nori ko išmokti, duok man savo kairę pirmutinę koją.
Lapė paklausė, ir muzikantas ją pririšo prie palenktos lazdyno viršūnės.
— O dabar, lapute, — traukė jis toliau, — duok man dešinę koją, — ir ją taip pat pririšo prie kito lazdyno viršūnės.
Pažiūrėjęs, ar tvirtai priveržtos kojos, jis paleido lazdynus; lazdynai šoko aukštyn ir kartu iškėlė lapę, kuri, nebesiekdama žemės, ėmė ore kabaruoti.
— Palauk, čia, kol sugrįšiu, — tarė muzikantas ir nuėjo savo keliu.
Paskui vėl galvoja sau: „Ilgu man vienam miške, pasišauksiu kitą draugą”. Pasiėmė griežynę ir pradėjo griežti. Staiga iš krūmų iššoko kiškelis.
— A, kiškis! — tarė muzikantas. — Jo aš visai nelaukiau.
— Mielas muzikante, — prašneko kiškelis, — kaip tu puikiai grieži! Ar negalėčiau ir aš taip išmokti?
— Išmokti gali greitai, — atsakė muzikantas, — jei tik darysi, ką aš tau liepsiu.
— O muzikante, — tarė kiškelis, — aš tavęs klausysiu kaip mokinys savo mokytojo.
Netrukus jie išėjo į aikštę, kur augo epušė. Muzikantas užrišo kiškiui ant kaklo ilgą virvę, antrą jos galą stipriai pririšo prie medžio ir sušuko:
— Na, kiškeli, bėk aplink medį dvidešimt kartų! Kiškis paklausė; bet kai jis apibėgo dvidešimt kartų
aplink medį, virvė dvidešimt kartų apsisuko aplink liemenį ir kiškiukas buvo pagautas. Veltui jis draskėsi ir šokinėjo: virvė vis stipriau veržė jo minkštąjį kaklelį.
— Palauk čia, kol grįšiu, — tarė muzikantas ir nuėjo toliau. Tuo tarpu vilkas tampėsi, spardėsi, graužė akmenį ir tol vargo, kol ištraukė koją iš plyšio. Baisiai įniršęs, šoko vytis muzikantą, norėdamas jį sudraskyti. Pamačiusi vilką, lapė ėmė rėkti kiek galėdama:
— Vilkeli, broliuk, gelbėk, muzikantas mane apgavo!
Vilkas palenkė lazdynus, perkando virves ir paleido lapę; ta nubėgo drauge, galvodama, kaip galėtų muzikantui atkeršyti. Bebėgdami rado pririštą kiškelį, paleido jį, ir visi drauge ėmė vytis apgaviką.
Muzikantas eidamas vėl pradėjo griežti ir šį kartą buvo laimingesnis. Griežiantį jį išgirdo kirtėjas, kuris tuoj metė savo darbą ir su kirviu rankoje priėjo arčiau pasiklausyti muzikos.
— Galop eina tikras draugas, — tarė muzikantas: — juk aš ieškojau žmogaus, o ne laukinių žvėrių.
Ir ėmė taip gražiai griežti, jog vargšas žmogelis sustojo sužavėtas. Beklausydamas jis pamatė atlekiant vilką, lapę ir kiškį ir suprato, kad jie ne geruoju taip bėga. Pakėlė savo blizgantį kirvį ir atsistojo prieš muzikantą, lyg norėdamas pasakyti: „Kas panorės prieiti prie jo, tas tegu žino, kad pirma turės susikirsti su manim”.
Žvėrys išsigando ir pabėgo į mišką, o dėkingas muzikantas pagriežė vargšui dar sykį ir paskui ramiai sau nukeliavo.

Šaltinis: www.pasakos.lt

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei