Pelėda - Pasaka broliai Grimai

Prieš kelis šimtus metų, kai žmonės dar nebuvo tokie gudrūs, kaip šiandien, viename mažame miestelyje atsitiko nuostabi istorija. Naktį iš miško į vieno žmogaus klojimą atskrido pelėda, o išaušus nebenorėjo iš ten lėkti, bijodama, kad jos nepamatytų kiti paukščiai ir nepakeltų riksmo.
Rytą nuėjo bernas į klojimą imti šiaudų, pamatė kertėj tupint pelėdą, baisiai išsigando ir atbėgęs pasakė savo ponui, kad į klojimą įlindęs tupi baisus žvėris, kurio kaip gyvas nematęs, vartantis akis ir galintis kiekvieną praryti.
— Pažįstu tave, — tarė ponas: — vaikyti strazdą po lauką turi drąsos, bet, pamatęs negyvą vištą, bijai be lazdos prie jos prieit. Eisiu pats pažiūrėti, koks ten žvėris.
Drąsiai nuėjo jis į klojimą ir pradėjo dairytis. Bet kai pamatė neregėtą žvėrį savo akimis, išsigando ne mažiau už berną. Be dvasios šoko pro duris, nulėkė pas kaimynus ir su ašaromis ėmė prašyti jų pagalbos prieš nežinomą baisų žvėrį, sakydamas, kad visam miestui būtų didelis pavojus, jei jis ištrūktų iš klojimo. Visose gatvėse kilo didelis triukšmas ir riksmas; gyventojai susirinko apsiginklavę ietimis, šakėmis, dalgiais ir kirviais; pagaliau pasirodė tarybos nariai su burmistru priešaky. Sustoję rinkoj eilėmis, nuėjo pas klojimą ir , apsupo iš visų pusių. Paskui vienas iš drąsesnių, su atstatyta ietim rankoj, įkėlė koją pro duris, bet tuojau, baisiausiai rėkdamas, išbėgo atgal, visas išbalęs kaip drobė ir nebegalėdamas tarti žodžio. Dar buvo atsiradę du drąsuoliai, bet toliau durų ir jie negalėjo žengti.
Pagaliau išlindo į priekį aukštas, tvirtas vyras, pagarsėjęs savo dideliais karo darbais, ir tarė:
— Vienu pažiūrėjimu žvėries neišvarysit, reikia rimtai ką daryti, o jūs visi tik kinkas drebinat ir nežinote, nuo katro galo pradėti.
Jis liepė atnešti šarvą, kalaviją ir ietį ir visas apsiginklavo. Visi gyrė jo drąsumą, nors daugelis drebėjo dėl jo gyvybės. Atidarė abejas klojimo duris, pamatė pelėdą tuo tarpu atsitūpusią ant didelio skersinio spyrio. Tas drąsuolis liepė atnešti kopėčias, ir kai pasistatęs pradėjo lipti, visi ėmė jį drąsinti, prašydami padėti šventą Jurgį, slibino nugalėtoją. Matydama artinantis žmogų, kuris galėjo ją pagauti, ir girdėdama tokios minios riksmą, pelėda ėmė vartyti akis, šiaušti plunksnas, suplasnojo sparnais, kaukštelėjo snapu ir dusliu balsu suriko:
— U-ū, ū-ū.
— Durk, durk! — šaukė minia drąsuoliui.
— Kas čia stovėtų, kur aš, — atsiliepė jis, — tas nesakytų durti.
Nors per vieną pakopą pakilo aukštyn, bet visas ėmė drebėti ir vos gyvas nulipo žemėn.
Dabar nebeliko nė vieno, kuris būtų tikęs eiti į tokį pavojų.
— Tas žvėris, — sakė jie, — vienu savo kvapu užnuodijo ir sužeidė drąsiausią iš mūsų, tai kur mes bekišim savo galvas?
Ir jie ėmė tartis, ką daryti, kad nepražūtų visas miestas. Nieko ilgai negalėjo sugalvoti, galop burmistras rado gerą priemonę.
— Mano nuomone, — tarė jis, — mums reikia visiems susidėti ir atpirkti iš savininko klojimą su viskuo, su javais ir šiaudais, kad jis neturėtų jokių nuostolių, o paskui jį padegti, kad kartu sudegtų ir tas baisus žvėris; tada bent niekam nereikės aukoti savo gyvybės. Tokiam svarbiam reikalui niekas neturėtų gailėtis pinigų ir atsikalbinėti.
Visi su juo sutiko. Klojimas buvo padegtas iš visų keturių pusių, kartu su juo sudegė ir ta nelaiminga pelėda. O kas netiki, tegu nuvažiuoja į tą miestą ir pats viską išklausinėja.

Šaltinis: www.pasakos.lt

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei