Mėnulis - Pasaka broliai Grimai

Labai seniai buvo toks kraštas, kur naktys būdavo visados tamsios ir dangus tartum juoda gelumbe aptrauktas, nes ten niekados netekėdavo mėnulis ir nešviesdavo tamsumoj nė viena žvaigždelė. Iš to krašto iškeliavo keturi berniokai ir rado tokią šalį, kur vakare, tik saulė nusileidžia už kalno, tuoj ąžuolo viršūnėj pasirodo didelis šviesus kamuolys, skleisdamas plačiai ir toli malonią šviesą, vis dėlto žmonės galėjo viską matyti ir pažinti. Keleiviai pamatę labai nustebo ir paklausė pravažiuojančio žmogaus, iš kur ta.. šviesybė..- Čia mėnulis, – atsakė tas: – mūsų burmistras pirko už tris dolerius ir pakabino tam ąžuole.
Jis kasdien pila alyvos, kad skaisčiau degtų, už tai iš mūsų gauna per savaitę po vieną dolerį.
Kai tas žmogus nuvažiavo, vienas iš jų tarė:
– Ta lempa mums labai praverstų, turim namie tokio pat didumo ąžuolą, galėtumėm ją ten pakabinti. Kaip būtų smagu, kad nebereiktų naktį patamsy knapinėti!
– Žinot ką? – atsiliepė antras. – Gaukim kur arklį ir išsivežkim tą mėnelį. Tegu jie sau kitą nusiperka.
– Aš moku gerai po medžius laipioti, – pasakė trečias, – ir beregint jį nukelsiu žemėn.
Ketvirtas surado arklį su ratais, o trečias įlipo į medį, išgręžė mėneliui skylę, įvėrė drūtą virvę ir nutraukė į apačią. Tada įvertė žibantį rutulį į ratus ir apklojo drapanomis, kad kas nepamatytų vežant. Pargabeno laimingai į savo kraštą ir pakabino jį ant ąžuolo. Seni ir jauni neapsakomai džiaugėsi, kai naujoji lempa apšvietė jų laukus ir namus.

Tie keturi berniokai pildavo į mėnelį alyvą, krapštydavo dagtį ir kas savaitę gaudavo dolerį.
Pagaliau jie paseno, ir kai vienas apsirgęs pasijuto mirsiantis, paprašė ketvirtą dalį mėnulio, kaip jo nuosavybę, užkasti kartu su juo į kapą. Kai jis mirė, seniūnas įlipo į medį, atkirpo su sodo žirklėmis ketvirtį ir įdėjo jam į grabą. Mėnelio šviesa sumažėjo, bet labai žymu dar nebuvo. Kai mirė antrasis, tam įdėjo į grabą kitą ketvirtį, ir mėnesio šviesa vėl sumažėjo. Dar menkesnė liko šviesa, mirus trečiajam, kuris irgi savo dalį nusinešė į kapus, o kai mirė paskutinis, vėl pasidarė naktys tamsios kaip seniau. Ir vėl žmonės, susitikę naktį be žiburio, daužė sau kaktas.
Bet kai mėnelio dalys požemy vėl susijungė, tapo ten šviesu, ir atbudo iš amžino miego numirėliai.

Nustebinti tokio neregėto daikto, jie vėl sukilo iš grabų ir ėmė taip gyventi, kaip čia žemėj gyveno. Vieni pradėjo žaisti ir šokti, kiti nubėgo į smukles, susėdo ten gerti, pasigėrę ėmė triukšmą kelti, bartis ir pagaliau su lazdomis muštis. Triukšmas darėsi vis garsesnis ir pasiekė net dangų. Šventas Petras, saugodamas dangaus vartus, išgirdo ir pamanė, kad požemio gyventojai pakėlė maištą; jis tuojau sušaukė savo kariuomenę, kad galėtų atremti priešą, jei šis norėtų palaimintuosius pulti. Nesulaukdamas priešo, šventas Petras užsisėdo ant savo žirgo ir išjojo pro dangaus vartus į požemį. Ten jis nuramino numirėlius, liepė jiems vėl sugulti į savo grabus, o mėnulį paėmė ir pakabino ant dangaus.G a i r ė s » Brolių Grimų pasakos » Pasakos apie gamtą » Pasakos apie mėnulį

[0]  
[0]

Balsuoti

Jūsų nuomonė padeda mums tobulėti
Įrašoma tik pirmą Jūsų nuomonė.
Jei turite ką plačiau parašyti.. administratoriaus el.paštas llaimaa[et.]gmail.com

Šaltinis: www.ltvirtove.lt

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei