Trys juodos princesės - Pasaka broliai Grimai

Priešai apgulė vieną miestą ir nenorėjo trauktis atgal – reikalavo pirma sumokėti šešis šimtus dolerių. Buvo paskelbta, kad kas atneš tuos pinigus, bus išrinktas burmistru. Ten gyveno vargingas žvejys, gaudė su sūnum žuvis jūroj, tuo tarpu atėjo priešininkas, paėmė sūnų į nelaisvę, o tėvui už tai davė šešis šimtus dolerių. Tėvas nunešė tuos pinigus miesto vyresnybei, priešai atsitraukė, ir žvejys tapo burmistru. Bet buvo apgarsinta, kad kas, kreipdamasis į jį, nepasakys „ponas burmistras”, tas bus pakartas.
Tuo laiku sūnus pabėgo iš nelaisvės, priėjo didelę girią ir ten rado aukštą kalną. Tas kalnas atsivėrė, ir žvejo sūnus įėjo į didelę užkeiktą pilį, kur stalai, krėslai ir suolai buvo aptraukti juoda gelumbe. Prie jo priėjo trys juodai apsivilkusios princesės, jų veidai taip pat buvo juodi, liepė nieko nebijoti ir pasakė, kad jis galėtų jas išvaduoti. Tas atsiliepė, kad mielai norėtų vaduoti, tik nežinąs, ką daryti. Jos pasakė, kad jis neturėtų visus metus su jomis kalbėti ir į jas žiūrėti; o jei ko reiktų, tai turėtų pasakyti dabar, kol jos galinčios atsakinėti, ir jo noras būtų išpildytas.
Jis norėjo nueiti pas tėvus, princesės leido, davė dar pilną maišelį pinigų ir gražius drabužius, tik liepė po aštuonių dienų vėl grįžti.
Tada pagavo jį kažkokia galybė ir beregint nunešė į gimtąjį miestą. Neberadęs tėvo senoj pirkioj, jis ėmė klausinėti žmonių, kur pasidėjęs tas žvejys, o jam atsakė, kad jis jo taip nevadintų, kitaip būsiąs tuojau pakartas.
Tuomet nuėjo pas tėvą ir sako:
– Žvejy, kaipgi čia patekai? Tėvas atsiliepė:
– Taip man nekalbėk, gali išgirsti miesto ponai, ir tu tuojau atsidursi kartuvėse.
Bet sūnus nenorėjo tikėti, kad už tai jį kartų. O kai reikėjo už savo žodžius atsakyt, jis tarė:
– Miesto ponai, prašom man leisti pažiūrėti į seną žvejo pirkią.
– Ten už sudilusius senus drabužius sugrįžo pas jį, ir sako:
– Prašom pažiūrėti, ar aš ne vargingo žvejo sūnus? Su tais pat drabužiais aš tėvui ir motinai pelniau duoną.
Tada jie bernioką pažino, išprašė jam dovanojimą, o tėvai nusivedė į savo namus, ir ten vaikas papasakojo, kas jam atsitiko: kaip atbėgęs į didelę girią ir radęs aukštą kalną, kaip tas kalnas atsivėręs ir jis įėjęs į užkeiktą pilį, kur viskas buvę aptraukta juoda gelumbe, kaip prie jo priėjusios trys juodos princesės ir pasakiusios,, kad nieko nebijotų ir galėtų jas išvaduoti.
Motina atsiliepė:
– Čia gali būti kas negera, pasiimk šventintą žvakę ir užlašink ištirpusio vaško lašelį joms ant veido.
Berniokas sugrįžo atgal drebėdamas, bet kai užlašino joms miegančioms ant veido vaško, princesės tuojau pusiau pabalo. Jos atbudo ir suriko:
– Prakeiktas šunie, mūsų kraujas turi kristi tau ant galvos] Dabar nebėr pasauly žmogaus, kuris galėtų mus išvaduoti! Bet mes turim tris brolius, pririštus su septyniomis grandinėmis, jie tave sudraskys!
Visoj pily pakilo baisus riksmas, žvejo sūnus vos spėjo iššokti pro langą, šokdamas net koją nusilaužė, o pilis nuėjo kiaurai žemės, kalnas užsivėrė, ir niekas nebegalėjo parodyti, kur ji buvo.

Šaltinis: www.pasakos.lt

Facebook

Whatsapp

Messenger Telegram

Mokykitės kalbų. Dukart palieskite žodį.Mokykitės kalbų kontekste su Childstories.org ir Deepl.com.

Informacija mokslinei analizei