Skaitymo laikas: 9 min
Buvo kartą žynys, kuris, pasivertęs į elgetą, ėjo per žmones ir vogė gražias mergaites. Niekas nežinojo, kur jis jas dėdavo, nes nė viena iš jų daugiau nebegrįždavo. Kartą jis atėjo pas vieną žmogų, kuris turėjo tris dukteris. Žynys buvo apsidaręs nuskarusiais drabužiais, visas atrodė labai sumenkęs ir ant nugaros turėjo užsikabinęs didelį krepšį, kaip matėsi, išmaldai dėti. Jis prašė jam duoti ką valgyti, ir kai išėjo vyresnioji duktė ir padavė kąsnelį duonos, jis truputį palietė jos ranką, ir ta tuojau atsidūrė jo krepšy. Paskui jis skubėdamas nuėjo į girią, kur pačiam
tankumyne turėjo pasistatęs namus. Jo namuose buvo viskas puiku; ko tik gražuolė norėjo, žynys viską davė sakydamas:
— Mano brangioji, tu pas mane gyvensi kaip inkstas taukuose, niekados tau nieko netrūks.
Po kelių dienų jis jai tarė:
— Aš turiu važiuoti iš namų ir tave vieną truputį palikti; štai raktai nuo visų durų, gali vaikščioti po visus namus ir žiūrinėti, tik neik į vieną kambarį, kuris rakinamas šiuo mažu rakteliu; jei nepaklausysi, kas uždrausta, gausi mirti.
Paskui jis padavė jai kiaušinį ir pasakė:
— Saugok tą kiaušinį ligi aš sugrįšiu; geriau laikyk vis prie savęs, o jei pamesi, bus didelė bėda.
Mergaitė paėmė raktus ir kiaušinį, žadėdama viską darytį „kaip sakyta. Jam išvažiavus, ji ėmė vaikščioti po visus ‘namus, nuo apačios lig viršaus, ir viską žiūrinėti; visi kambariai žibėjo auksu ir sidabru: tokio puikumo niekur kitur nebuvo mačiusi. Galop ji prisiartino prie uždraustųjų durų ir norėjo praeiti pro šalį, bet baisiai parūpo pažiūrėti, kas ten yra. Ji apvartė raktelį, jis buvo visai panašus į kitus, įkišo į skylutę ir truputį pasuko, o durys tuojau pykšt ir atsivėrė. Ji įėjo į uždraustą kambarį. Ir ką ten pamatė? Vidury stovėjo didelė kruvina gelda, pilna prikrauta sukapotų žmonių kūnų, o šalimais, ant trinkos, gulėjo padėtas aštriai išgaląstas kirvis. Ji taip išsigando, jog kiaušinis, kurį laikė rankoj, įkrito į tą geldą. Kiaušinį išėmė ir nušluostė kraują, bet kraujas tuojau vėl pasirodė; visaip vargšė trynė ir šveitė, bet kraujo dėmės nuo kiaušinio nenyko.
Netrukus sugrįžo iš kelionės žynys, ir pirmas dalykas, kurio jis pareikalavo, buvo raktelis ir kiaušinis. Ji jam padavė drebėdama, ir jis tuojau suprato iš raudonų dėmių, kad ji buvo uždraustajam kambary.
— Kad tu buvai įėjusi į tą kambarį prieš mano norą, — tarė jis, — dabar turi ten vėl eiti prieš savo norą. Galas tau.
Jis parvertė ją žemėn, paėmęs už kasų nuvilko į baisųjį kambarį, nukirto galvą ant trinkos, sukapojo kūną į kąsnelius ir sumetė į geldą. Visa asla patvino krauju.
— Dabar reikia pačiupti antrą dukterį, — tarė žynys ir, pasivertęs i elgetą, nuėjo prašyti išmaldos prie tų pačių namų.
Antroji duktė irgi išnešė duonos kąsnelį, ir kai tik žynys ją palietė, ši tuojau įšoko į jo krepšį. Ją ištiko toks pat likimas kaip seserį: ji taip pat neiškentė neatidariusi uždraustųjų durų ir nepažiūrėjusi, kas tam kambary yra, ir sugrįžus žyniui, gavo palydėti galvą.
Žynys pavogė ir trečiąją dukterį, bet ta buvo gudresnė. Gavusi iš jo prieš išvažiavimą raktus ir kiaušinį, pirma kiaušinį paslėpė, o jau paskui ėjo žiūrinėti namų ir pagaliau įėjo į uždraustąjį kambarį. Bet ką ji ten išvydo! Geldoj gulėjo sukapoti jos abiejų seserų lavonai! Tačiau ji nepametė proto, surinko visas jų kūno dalis — galvas, rankas, kojas, liemenis — ir sudėjo į vietą. Kai nieko nebetrūko, visi kūno nariai sugijo, sukrutėjo, abi mergaitės atsigavo ir atmerkė akis. Gali suprasti, koks jų buvo džiaugsmas, kaip jos bučiavosi ir mylavosi!
Sugrįžęs žynys tuojau pareikalavo raktų ir kiaušinio ir, neradęs ant jo kraujo dėmių, tarė:
— Tu išlaikei mėginimą, tu būsi mano pati.
Dabar jis nustojo visos ant jos valdžios ir turėjo pildyti visus jos norus.
— Gerai, — atsakė ji, — bet pirma tu turi pats nunešti ant savo nugaros mano tėvui ir motinai pintinę aukso, o aš tuo tarpu taisysiu vestuves.
Paskui ji nubėgo pas savo seseris, kurias buvo uždariusi mažam kambarėly, ir tarė:
— Štai atėjo proga, kai galiu jus išvaduoti; jus parneš namo pats piktadarys, bet kai būsit namie, tuojau gelbėkit mane.
Ji susodino jas į pintinę, apdėjo iš viršaus auksu, kad nebūtų matyti, ir pašaukė žynį.
— Štai nešk tą pintinę, tik kely nestoviniuok ir nesiilsėk, aš žiūrėsiu pro savo langelį ir tave seksiu.
Žynys užsimetė pintinę ant nugaros ir išėjo. Pintinė buvo sunki, ir greit jam sušlapo kakta.
Jis atsisėdo ir norėjo truputį atsikvėpti, bet viena sesuo suriko iš pintinės:
— Aš sėdžiu prie langelio ir matau, kad ilsiesi, tuojau keliauk tolyn.
Jis pamanė, kad čia rėkia jo nuotaka, atsistojo ir vėl ėjo. Dar kartą jis buvo besėdąs, bet vėl išgirdo tą patį balsą: — Aš sėdžiu prie langelio ir matau, kad ilsiesi, tuojau keliauk tolyn.
Ir kiekvieną kartą, kai jis mėgino sėsti, vis girdėjo tuos pačius žodžius ir ėjo tolyn. Galop, visai išvargęs ir uždusęs, vos privilko pintinę su auksu ir dviem mergaitėm prie jų tėvo namų.
Tuo tarpu jaunoji sutaisė viską, ko reikėjo vestuvėms, ir pakvietė visus žynio bičiulius. Paskui ji paėmė numirėlio kiaušą, papuošė jį gėlių vainiku, nunešė į aukštą ir padėjo ant atviro lango. Tai padariusi, ji pati įlindo į statinę medaus, paleido patalus ir pasivarčiusi taip aplipo plunksnomis, jog tapo panaši į nematytą paukštį, ir niekas jos negalėjo pažinti. Tada ji išėjo iš namų ir netrukus sutiko kelis svečius, važiuojančius į vestuves. Jie jos klausė:
Iš kur tu, paukšti nematytas?
— Iš dvaro, kur ten pastatytas.
— Po žynio dvarą jei skrajoji, Sakyk, ką veikia jo jaunoji?
— Apvalė trobą ir kiemelį,- Pro aukšto žiūri ji langelį.
Galop ji sutiko savo jaunikį iš lengvo einantį namo. Ir jis, kaip kiti, jos paklausė:
Iš kur tu, paukšti nematytas? — Iš dvaro, kur ten pastatytas.
— Po žynio dvarą jei skrajoji, Sakyk, ką veikia jo jaunoji?
— Apvalė trobą ir kiemelį, Pro aukšto žiūri ji langelį.
Jaunikis pažvelgė aukštyn, pamatė apkaišytą numirėlio kiaušą, palaikė jį savo jaunąja ir ėmė linksėdamas meiliai sveikinti. Tik jis įėjo su savo svečiais į namus, tuojau atsivijo jaunosios broliai ir giminės, kurie buvo siųsti gelbėti. Jie uždarinėjo visus namus, kad niekas negalėtų išbėgti, ir padegė, ir žynys su visais sėbrais žuvo ugnyje.
Šaltinis: www.pasakos.lt

Informacija mokslinei analizei
Pasakos statistika | Vertė |
|---|---|
| Numeris | KHM 51 |
| Vertimai | EN, ZH, ES, FR, RU, CZ, PT, JA, DE, VI, TR, IT, PL, NL, EL, HU, DA, FI, SE, ET, SK, SL, SR, NO |
| Skaitomumo indeksas pagal Björnsson | 42,2 |
| Simbolių skaičius | 6.159 |
| Raidžių skaičius | 4.921 |
| Sakinių skaičius | 66 |
| Žodžių skaičius | 979 |
| Vidutinis žodžių skaičius sakinyje | 14,83 |
| Žodžiai su daugiau nei 6 raidėmis | 268 |
| Ilgų žodžių procentas | 27,4% |
| Tipo-tokeno santykis (TTR) | 0,541 |
| Slenkančio vidurkio tipo-tokeno santykis (MATTR) | 0,886 |
| Tekstinės leksinės įvairovės matas (MTLD) | 218,2 |
| Hapax legomena | 380 |
| Vidutinis žodžio ilgis | 5,03 |
| Sakinio ilgio mediana | 14,5 |
| Sakinio ilgio 90-asis procentilis | 25,0 |
| Tiesioginės kalbos dalis | 79,7% |
| Sakinio sudėtingumas | 2,23 |
| Jungtukai | 0 |
| Referentinė kohezija | 0,009 |
| Veikėjų/vardų kandidatai | Sakyk (2), Pro (2) |
| Veikėjų bendrapasikartojimo tinklas | nėra |
| Motyvų/žymų kandidatai | Братья Гримм |


